Po naujausio jo filmo „Kai sutiksi aukštą tamsiaplaukį“ („You Will Meet a Tall Dark Stranger“) išeini truputį it musę kandęs. Įspūdis toks, tarsi metras būtų ėmęs ir kiek „pachaltūrinęs“. Supynęs į kamuolį, kaip yra pratęs, daugelio personažų siužetines linijas, bet nepasivarginęs jų išnarplioti ir sudėti taškų. Kita vertus, pasirinktas kaleidoskopinis „gyvenimo nuotrupų“ principas gal ir nereikalauja dramaturginio išbaigtumo. Viskas paliekama senatvės išmintim apdovanoto stebėtojo (ir pasakotojo), t.y. paties Woody Alleno, nuožiūrai.
Beje, išmintis - anaiptol ne senatvės privilegija. Alfis Šepridžas (Anthony Hopkins), apie kurio buvusią šeimą ir sukasi filmo veiksmas, pasirodo besąs visiškas kvailys. Kartą atsibudus jam toptelėjo mintis, kad jo žmona Helen paseno. Paseno ji, bet, žinoma, ne Alfis. Tad negalėdamas susitaikyti su tokia neteisybe Alfis meta žmoną ir pradeda gyvenimą iš naujo. Ne toks jau retas paklydimas vyrų giminėje, bet šiuokart atvirai groteskiškas. Iš namų Alfis išeina ne paskui sijoną, o iš principo. Jis ima intensyviai sportuoti, dabintis, lankytis baruose, kur renkasi jaunesnių už jį kompanijos, ir retkarčiais jaučiasi nejaukiai. O kai galiausiai pasirodo išrinktoji, ji pasibeldžia į Alfio duris ne supainiojusi adresus, o atvykusi pagal iškvietimą. Apsimetinėti aktore ji gali tik prieš kitus, nors galėtų ir nesistengti, nes tikroji Šarmein profesija parašyta jai ant kaktos. Vis dėlto stebuklinga sekso jėga stumia Alfį į Šarmein glėbį ir į bankrotą. Be to, jis dar tikisi susilaukti sūnaus, o Šarmein tikrai nuoširdžiai nesupranta, koks skirtumas, kas bus kūdikio tėvas. Šioje netikrumo būsenoje mes ir atsisveikiname su tiltus sudeginusiu ir jauno konkurento aplamdytu Alfiu.
Kiti filmo personažai taip pat nejaučia žemės po kojomis. Pamestoji žmona Helen (Gema Jones) skandina vienatvę viskio taurelėje, nusivylusi psichoanalitikais dienų dienas leidžia pas šarlatanę aiškiaregę Kristel, laukia žadamo lūkesčių išsipildymo - „aukšto tamsia plaukio“, kaip dainuojama dainoje, - ir neduoda ramybės dukrai Sali (Naomi Watts) bei žentui Rojui (Josh Brolin). Pastarasis svajoja apie rašytojo karjerą, rašo antrąjį savo romaną, bet kūrybinės kančios jam aiškiai ne prie širdies. Įkvėpimo Rojus ieško spoksodamas pro langą, ten, lange priešais, ir atranda savo mūzą - jauną lengvatikę merginą. Rojui pavyksta ją apžavėti, jis išsiskiria su Sali, bet stebi buvusią žmoną pro langą priešais. Kūryboje sekasi kur kas prasčiau, leidykla atmeta Rojaus romaną, tačiau ir vėl sėkmė - karjeros šansą jam pamėtėja žiaurus atsitiktinumas. Autokatastrofoje žūsta pokerio partneris, dar niekam nežinomas rašytojas, ką tik pabaigęs rašyti romaną. Kodėl gi nepasinaudojus tuo, kas jam nebereikalinga, o Rojui gali praversti? Leidykla sužavėta, tačiau paaiškėja, kad Rojus žiauriai paskubėjo, nes Henris ne žuvo, o guli ištiktas komos, ir tikimybė, kad atsibus, lygi tikimybei, kad liks daržove. Tą akimirką, kai nežinia, kurion pusėn nukris kamuoliukas, nutraukiama ir Rojaus peripetijų gija.
Sali yra prašmatnios dailės galerijos kuratorė, jai patinka galerijos savininkas Gregas (Antonio Banderas), atrodo, kad ir jis nėra jai visiškai abejingas, bet kai Gregas užmezga romaną ne su ja, o su jos bičiule menininke, įžeista Sali savimeilė neatlaiko. Ji nusprendžia išeiti ir įsteigti savo galeriją, tačiau tam reikia nemažai pinigų, o mama nė už ką nesutinka paskolinti, nes skolinimui esąs netinkamas žvaigždžių išsidėstymas, - taip sako Kristel, turinti, matyt, ir savų sumetimų. Su galerija irgi teks palūkėti.
Aukštą tamsiaplaukį sutinka viena Helen. Tiesa, jis žemas, storas, rudas ir nuplikęs. Užtat Helen ir Džonataną jungia dvasinis ryšys, žinojimas, kad jie gyvena ne pirmą ir ne paskutinį gyvenimą. Juk Kristel nustatė, kad praeityje Helen buvo gal Kleopatra, o gal Žana d'Ark. Viskas, viskas dar priešaky, o ko gi žmogui daugiau reikia.
„Gyvenimas - tai bėgantis šešėlis“, - Makbeto lūpomis sakė Williamas Shakespeare'as. „Tai komediantas, kurs jam skirtą laiką / Papostringauja scenoj, pasimaivo, / Nueina ir nutyla amžinai, / Tai idioto pasaka triukšminga, / Neturinti prasmės.“
Pasitelkęs šiuos didžiojo dramaturgo žodžius Woody Allenas ir kiloja savo personažų figūrėles. Viskas teisinga, tik šįsyk vangoka ir ne itin žaisminga. Susijuokti tenka vos kartą kitą. Pavyzdžiui, kai po klasikinės muzikos koncertus ir spektaklius tampoma Šarmein priekaištauja Alfiui, kad tose „Šmėklose“ (Ibseno) net nebuvę baisu. Žinomi aktoriai, kurie niekad neatsisako filmuotis pas Alleną, nelabai turi ką veikti, kuo papildyti savo vaidmenis ir aiškiai nuobodžiauja, ypač vyrai.
„Kai sutiksi aukštą tamsiaplaukį“ nė iš tolo neprilygsta ankstesnei Woody Alleno komedijai „Kad ir kas benutiktų“, ir priežastis čia beveik aiški: jos veiksmo vieta ne Niujorkas, o Londonas. Niujorkas, žinia, yra prigimtinis Woody Alleno gaivalas, nors beveik visų pastarųjų metų filmų veiksmą jis perkelia į Europą. Kartais - labai sėkmingai, kai nagrinėja moralines „kelio į viršūnes“ dilemas („Lemtingas taškas“), kartais - ne, kai tiesiog žvalgosi aplinkui smalsaujančio turisto žvilgsniu („Viki, Kristina, Barselona“). Šiaip jau persodinimui labiau tinka rimtos, universalios temos, kas kita - komedijos žanras, neatsiejamas nuo specifinio humoro jausmo. Juk angliškas ir Niujorko žydų humoras - anaiptol ne tas pat. Gali išeiti nepakartojamas „miksas“, kai amerikiečiai su pačiu Woody Alenu patenka į anglišką aplinką („Sensacija“), tačiau angliškos komedijos ėmęsis amerikietis vargu ar sukurs ją geriau nei Oscaras Wilde'as.