Pažintis su dabartinio Ukrainos meno fragmentais - intriguojantis sumanymas. Juk apie panašios netolimos istorijos ir mums artimos kultūrinės patirties valstybių šiandieninius meno procesus žinome palyginti nedaug. Lietuvoje kur kas daugiau žmonių nuolat fiksuoja ne Ukrainos, o Londono ar Niujorko meno scenas. Paroda Vilniuje - keli gan subjektyvūs Ukrainos meno fragmentai, pristatomi ukrainiečių kuratoriaus Pavlo Gudimovo.
Pirmame aukšte rodomi menininko Igorio Janovičiaus paveikslai bei nuotraukos, kurie kartu sudaro projektą „Kontekstas“. Projekto mintis - nutapyti abstraktūs paveikslai perkeliami į urbanistines, dažnai egzotiškai apleistas erdves Ukrainoje (Černobylyje ir Lvove) ir nufotografuojami. Žiūrovams rodomi patys paveikslai ir šalia jų - viena ar kelios to paties paveikslo fotografijos kitame, neparodiniame kontekste. Autoriaus teigimu, „šio projekto idėja yra mėginimas tirti sąveiką tarp dviejų pasaulių: vidinio ir išorinio, kai intelektinis produktas, kaip vidinių procesų rezultatas, transformuojamas į mus supantį pasaulį ir netenka neutralios muziejaus ar galerijos erdvės konteksto“. Rezultato nepavadinsi netikėtu, bet kūriniai profesionalūs, o ekspozicija turi savo charakterį. Ekspresionistiški abstraktūs paveikslai kuriami pasitelkiant mišrias priemones, drobę ir dažus papildant grafitu ar net emaliu. Akivaizdu, kad šios priemonės nėra tiesiog atsitiktinis eksperimentas, jos argumentuotai ir paveikiai kuria bendrą urbanistinę projekto nuotaiką.
Salėje antrame aukšte rodomi kuratoriaus Pavlo Gudimovo atrinkti jaunieji Ukrainos menininkai. Tai dešimt jaunų (gimusių 1980-1987 m.) autorių, dirbančių skirtingomis technikomis ir stilistika. Daugiausia eksponuojama tapybos darbų, bet yra ir skulptūros, objektų, grafikos. Apskritai paroda nenuobodi, nors įsimintinesnių atradimų pažadėti negalėčiau. Parodos kuratorius akivaizdžiai stengėsi atrinkti kuo įvairesnės stilistikos ir raiškos kūrinius. Svarbiau čia - marga, kiek „turistinė“ ekspozicija, pateikianti visko po truputį, o ne probleminiai aspektai. Jie nėra aptariami ir parodą pristatančiame tekste.
Pasak pranešimo spaudai, ši paroda - tai projekto „Jaunojo tapytojo prizas“, Vilniaus dailės akademijos ir Pavlo Gudimovo meno centro „Yagallery“ bendradarbiavimo pirmasis etapas. Žinant iniciatorius iš Lietuvos pusės, sunku atsispirti norui palyginti rodomą Ukrainos meno panoramą ir „Jaunojo tapytojo prizo“ pastarųjų dvejų metų ekspozicijas. Čia nesunku prieiti prie dviejų išvadų: geros ir blogos. Blogoji - „Jaunojo tapytojo prizo“ ekspozicija buvo nuobodesnė, tiesa, nedaug. Ne tik dėl apsiribojimo tapybos žanru. Lietuviškoje ekspozicijoje daugiau sekimo jau nuvargusia europietiškos šiuolaikinės tapybos mada ir mažiau stilistinės įvairovės. Tokį rezultatą greičiausiai lėmė tiek jaunųjų menininkų blankumas, tiek atsargios komisijos nuostatos „gero“ ir „įtartino“ meno atžvilgiu. Gera naujiena - techniškumo, asmeninės laisvės ir drąsos prasme lietuviška ekspozicija nenusileidžia ukrainietiškai, nors ir nepranoksta jos. Jauni menininkai iš Ukrainos taip pat mėgsta atsitraukimus, nepasakymus iki galo ir reveransus tradicijai bei autoritetams. Trūksta drąsos ir savitumo (nereikia painioti su noru nustebinti, jo apstu). Derėtų tik priminti, kad matome vieno kuratoriaus atrinktus menininkus ir kūrinius, parengtus rodyti užsienio šalyse.
Bene smagiausia pramoga, kuria galima būtų vilioti lankytojus - žaidimas ieškant lietuviškų atitikmenų ukrainiečių ekspozicijoje. Tai nesunku - atitikmenį galima rasti beveik kiekvienam - ir todėl apžiūrinėti gali būti visai linksma. O jei lietuvių atsakomasis vizitas Ukrainoje taip pat apims dvi sales, o jose bus eksponuojamas Jonas Gasiūnas ir dešimt „Jaunojo tapytojo prizo“ finalininkų, žinosime, kad Ukrainos žiūrovai patirs tą patį, kaip ir mes: smalsumą, atpažinimo džiaugsmą, lengvą nuobodulį ir nerimą dėl jo.
Parodos veikia iki vasario 26 d.
„Titaniko“ ekspozicijų salės (Maironio g. 3, Vilnius) dirba antradienį-penktadienį 12-18 val., šeštadienį 12-15 val.