O nuo kada muzikinio įvykio fiksavimas yra nieko vertas dalykas? Dauguma vyresnės kartos "muzikologų" ar save tokiais laikančių asmenų rašo išvis apie betką ir apie nieką, arba išvis nerašo, nes tingi arba "neturi laiko", tačiau vis tiek drįsta kritikuoti jaunimą, kuriam tiesiog būtina rašyti. Kodėl niekas nedrįsta kritikuoti P.Geniušo, dėl jo siaubingo grojimo, bet drįsta kritikuoti jauną muzikologę dėl pirmų mažų žingsnių, kurie ateity bus platesni? Sėkmės komentatoriams, kuriems trūksta kritikavimo kompetencijos, o autorei linkiu nekreipti dėmesio į nieko vertą kritiką.

Kam reikalingos tokios recenzijos, kuriose iš esmės niekas nepasakoma? Užfiksuojamas tik pats muzikos įvykis, bet apie jokią kritiką čia jokių kalbų... Nėra tos kritikos pas mus, na, nėra ...
Bet dėl to nedėkim į laikraštį bet ko... Ačiū ...

Pilnatis ...

Norėčiau jums pasakyti,kad simfoninis orkestras tai yra ne instrumentas,o didelės sudėties ansamblis.Dirigentas yra muzikinių idėjų generatorius,apjungiantis šį didelį ansamblį bendram ,vieningam kvėpavimui.Instrumentas, kaip žinote ,yra toks daiktas su kuriuo muzikantas atlikęs tam tikrą veiksmą išgirs tam tikrą garsą bet kuriuo atveju ,nori to instrumentas ar ne.Dirigentas atlikęs tam tikrą veiksmą gali išgirsti tik batutos skrodžiamo oro šniokštima.

Ši recenzija dar kartą įrodo, kad dauguma jaunųjų Lietuvos muzikologų nemato prasmės recenzuoti koncertus. Tačiau tenka rašyti ir spausdinti, nes spaudžia LMTA dėstytojai, kurie nežino jokio kito muzikos žurnalizmo žanro tik - recenziją, bei tai vadina muzikos kritika. Dėstytojams dažnai trūksta supratimo, jog kritikas mano manymu turi būti melomanas, arba atlikėjas, nes tik skaitant apie muziką sunku ją vertinti, o vietoj žurnalizmo geriau skatinti studentų kritinį mąstymą, skatinti rašyti probleminius straipsnius. Sėkmės.

Kvailiausias bandymas kritikuoti per muzikos istorija

Kvailiausias straipsnio pavadinimas per 20 metų.