Vienoje plokštelių skamba kūriniai, atlikti D. Kirilauskui dalyvaujant 1991 m. tarptautiniame M.K. Čiurlionio pianistų konkurse, bei vėlesnių rečitalių fragmentai. Margaspalvė šios plokštelės programa sudėliota ne chronologiškai, o remiantis menine logika, muzikinė dramaturgija padeda ne artisto saviraiškai, o klausytojui (palyginkime dainininkų CD, kurie pradedami operų arijomis su simfoniniais orkestrais, o baigiami duetais su fortepijonu – klausytis belieka nuo galo...). Albumo pirmosios kompaktinės plokštelės kūriniai: V. Barkausko Antroji legenda apie Čiurlionį, S. Prokofjevo sonata Nr. 7, op. 83, M.K. Čiurlionio „Sefaa Esec“, „Rudenėlis“, Diptikas, preliudas g-moll (VL 304), M. Ravelio „Scarbo“, S. Rachmaninovo preliudas-paveikslas op. 39, Nr. 3, F. Liszto variacijos J.S. Bacho tema, S. Rachmaninovo preliudas-paveikslas op. 39, Nr. 1, D. Lubocko „Tik ne taip“, M.K. Čiurlionio fuga b-moll (VL 345). Kitoje plokštelėje – L. van Beethoveno koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 3 c-moll, atliktas 2009 m. gruodį Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje su Rygos simfonijete (dir. N. Šnė), ir neplanuotas (pasak pianisto) to vakaro bisas, J.S. Bacho – F. Busoni choralinis preliudas „Šaukiuosi Tavęs“.
D. Kirilausko skambinimas norom nenorom mintis kreipia prie lietuvių kultūros dvilypiškumo suvokimo, jos rytietiško ir vakarietiško sandų matymo. Pavyzdžiui, Petro Geniušo interpretacijos pasižymi subjektyvoku minkštu jausmingumu – ir skambinant audringai, ir visiškai intymiai – o L. Drąsutienės ir Mozarteumo „augalėlio“ D. Kirilausko meninis intelektas lemia labiau objektyvų suvokimą, estetinį skaidrumą. D. Kirilauskas peržengia savo asmens ribas, išnyksta muzikoje. Jo F. Chopino, F. Liszto, S. Rachmaninovo muzikos interpretacijose aiškiai girdimi ne A. Rubinsteino, bet A. Cortot ir M. Pollini estetikos pėdsakai. Kai kurias vieteles net būtų nelengva atskirti, pavyzdžiui, A. Cortot ir D. Kirilausko Liszto „keidžiškus“ (J. Cage) fragmentus, M. Pollini Chopino skambinimo kai kuriuos garso užgavimo, tempų kaitos, frazuotės ir kt. dalykus (lyginu su D. Kirilausko kompaktinėje plokštelėje „Nothing but Chopin“ įrašytais fantazija f-moll op. 49, polonezu fis-moll op. 44).
D. Kirilausko interpretacijose šios tradicijos nėra restauracinės. Vienas šimtmečio saitų – modernumo simptomu tapęs minėtas transparentiškumas (vaiskumas), kyląs iš kūrinio faktūros girdėjimo ir perteikimo. Šią, dabartinę interpretavimo tendenciją ir jo istorinius pamatus, t.y. filosofišką įsigilinimą į kiekvieną kūrinio elementą ir rėmimąsi konkretaus kūrinio dramaturginiu pulsu ničnieko „nenudžiazuojant“, giliausiai integruoja, manyčiau, albumą karūnuojanti M.K. Čiurlionio fuga b-moll.
Rita Nomicaitė