Šiedvi raidės tapo šiemetinio Roterdamo kino festivalio proginiu ženklu, o dviguba jų reikšmė - romėniškas skaičius ir labai didelis dydis - bei šių reikšmių sutapatinimas pagrindė idėjinę festivalio koncepciją bei viešųjų ryšių kampaniją. Keturiasdešimtmetį minintis IFFR (International Film Festival Rotterdam), retrospektyviai apžvelgdamas nueitą kelią, labiausiai akcentavo savo padidėjimą, palyginti su jo įkūrėjo Huberto Balso 8-ajame dešimtmetyje rengtais festivaliais.
Pirmieji festivaliai vykdavo šešių mažų salių kino teatre „Lanteren Venster“, žmonės čia būdavo susikimšę kaip sardinės konservų dėžutėje (anot 1992 m. direktoriaus postą perėmusio Emile'o Fallaux), bet atmosfera buvusi labai pakili, visi išgyvendavo tai kaip neįkainojamą patirtį, kaip vienintelę galimybę pamatyti kažką tokio, ko nepamatys niekas kitas Olandijoje.
Dabar IFFR neatpažįstamai pasikeitęs. Jis ne tik išaugo ir tapo vienas didžiausių pasaulyje, bet ir rado aiškią savo vietą tarp tarptautinių festivalių, - proteguoja jaunų autorių ir besivystančių šalių kiną, inicijavo konkursinę programą ir įsteigė „Tigro“ apdovanojimus, susikūrus Huberto Balso fondui ėmė remti filmų gamybą, o pradėjus rengti „CineMart“ muges - ieškoti jiems koprodukcijos. Bet svarbiausia turbūt tai, kad festivalis įtikino miestą, jog yra neatskiriama jo kultūrinio gyvenimo dalis, ir išugdė didžiulę ištikimą auditoriją. Kasmet sausio pabaigoje - vasario pradžioje daugybę festivalio filmų rodo daugiau kaip dvidešimt kino salių, juos aplanko tūkstančiai žiūrovų, suvažiuoja šimtai užsienio svečių.
Nesitenkindamas šiuo sukauptu kapitalu ir eidamas koja kojon su laiku, pastaraisiais metais IFFR susižavėjo multimedijomis. Tai ketvirtą sezoną festivalį vairuojančio direktoriaus Rutgerio Volfsono arkliukas. Rengdamas videoprojekcijas ant pastatų sienų, siūlydamas įvairias instaliacijas, performansus bei kitokias „variacijas kino tema“, festivalis plečiasi į viešąsias erdves ir siūlo „patirti filmą plačiausia šio žodžio prasme“. Jubiliejaus proga tokių erdvių buvo sukurta keturiasdešimt. Pradedant puikiais miesto muziejais ir baigiant, pavyzdžiui, fitneso klubu, kur per treniruotes TV ekrane rodomi filmai ir skamba gyva muzika. „Keturiasdešimt lokacijų, - cituoju festivalio katalogą, - suteiks IFFR lankytojams galimybę mėgautis įvairia festivalio pasiūla net neperžengus kino salės slenksčio.“
Visa tai liudija jaunatvišką norą išsiveržti iš juodosios dėžės, ką, tiesą sakant, seniai padarė televizija ir videomenas, ir pranašauja klasikinio kino pabaigą. Juk jo žavesys buvo tas, kad salės tamsa leisdavo žiūrovams patirti/susapnuoti kitus pasaulius. „IFFR, - vėl cituoju katalogą, - neketina apsiriboti visų žemynų kino pristatymu, bet siekia svariai prisidėti prie jo vidinės dinamikos. Galų gale, argi kino esmė nėra judėjimas? Sėdėti nebeturime laiko!“
Tarp XL festivalio lokacijų nebeliko seniausios ir simboliškai svarbiausios: jubiliejaus proga į naujas patalpas, taip išplečiant IFFR topografiją kitapus Maso upės, persikėlė „Lanteren Venster“. Pastatas Gouvernestraate, persismelkęs senąja festivalio atmosfera, išsaugojęs jaukaus klubinio kino teatro dvasią, pasitiko nuleistų langinių tamsa. Gatvės tuštuma keistai trikdė, disonavo su jubiliejine festivalio nuotaika. Atrodė, tarsi ryšys su tradicija būtų sąmoningai nutrauktas.
IFFR prestižą suformavo dešimtmečius kurtas jo pobūdis. Ištikimybę meniniams festivalio principams pabrėžia ir naujasis vadovas. Vienintelis skirtumas esąs nesulyginami dabartinio ir ankstesniųjų festivalių dydžiai. Aukšti kriterijai, anot Rutgerio Volfsono, paprastai taikomi nedideliems dydžiams. Roterdamo festivalis parodė, kad gali būti kitaip. Todėl šiemetinio festivalio ženklas, jo moto ir išreiškia idėją, kad aukšti kriterijai taikytini dideliam dydžiui.
Iš tikrųjų festivalis buvo truputį mažesnis nei pernai ir dar mažesnis nei užpernai. Mažėjimo tendencija pasireiškė po 2007 m., kai lankomumo kreivė buvo pasiekusi aukščiausią tašką. Kūrėjų visame pasaulyje sparčiai daugėja, bet gero autorinio kino vis mažiau. Kiekybės ir kokybės kriterijai čia sunkiai suderinami, nenuostabu, kad pradeda mažėti ir kantriai išugdyta auditorija. Pajuto festivalis ir pasaulinės krizės poveikį. Dabartinė Olandijos vyriausybė tvirtai apsisprendė mažinti kultūros subsidijavimą 20-25 proc., pasigirsta dešiniųjų politikų balsų, kad menas - tai kairiųjų hobi, tad ateinantys metai daugeliui kultūrinių iniciatyvų gali tapti lemtingi. Ar pavyks festivaliui pritraukti daugiau nevyriausybinių rėmėjų? Nuo to ir priklausys būsima jo formulė.
1995 m. nekonkursinis Roterdamo festivalis įsteigė savo prizus ir premijas. Konkurso tikslas - skatinti jaunus kino talentus. Kasmet trims debiutiniams arba antriesiems režisierių filmams skiriami trys lygiaverčiai „Tigro“ apdovanojimai. Šiemet Roterdamo tigrai atiteko labai skirtingiems Pietų Korėjos, Tailando ir Ispanijos debiutantų filmams.
Režisieriaus Park Jung-Bumo „Musano dienoraštis“ („Musan il-gy“), kuriame jis sukūrė ir pagrindinį vaidmenį, - tai socialinė studija, atskleidžianti nepavydėtiną šiaurės korėjiečio, per atsitiktinumą atsidūrusio pietuose, gyvenimo situaciją - diskriminaciją, nereikalingumą, nesugebėjimą prisitaikyti prie kitokių sąlygų. Šis filmas pelnė ir tarptautinės kritikų asociacijos FIPRESCI prizą. Tailandiečio Sivarojaus Kongsakulo „Amžinybės“ („Tee-rak“) tema, regis, tampa vyraujančia šios šalies autoriniame kine: gyvenimas po gyvenimo, prisiminimai apie gyvenimą, ryšys tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio.
Na, o pažymėjusi katalono Sergio Caballero „Finisterrae“ kaip aštrų ir neįprastą konkursinės programos autsaiderį, kaip jos vaiduoklį, išsiskiriantį geriausia gyvulių vaidyba, žiuri pademonstravo turinti postmodernistinį humoro jausmą. Šis filmas, veikiau, performansas, - irgi apie mirusiuosius. Apie dvi baltais gobtuvais juodomis akiduobėmis apsigobusias šmėklas, kurios užkadriniu tekstu bendrauja tarpusavy rusiškai, kas, matyt, turi suteikti papildomo komiško efekto. Kur mes esame? - Regis, tai ligoninė. - Vadinasi, mes jau mirėme. - Aš pavargau, man nusibodo būti vaiduokliu, noriu būti gyva būtybe. - Ką mums daryti? - Paklauskim orakulą. Ir orakulo patartos dvi pamėklės, viena raita, kita pėsčia, leidžiasi klaidžion kelionėn į Kompostelos Santjagą ir žemės galą Finisterą per girdintį mišką su prie medžių kamienų priklijuotomis rausvomis ausytėmis, per kakofonijos pilną žodžių mišką ir t.t. Sąmojinga žaisme visa tai sunku pavadinti, labiau panašu į ja prisidengusį kičą. Žirgas filme tikrai klusnus, gerai išjodinėtas.
Šiemet IFFR sudarė atskirą buvusių „Tigro“ laureatų filmų programą ir įsteigė specialų „Tigro sugrįžimo“ prizą. Jais apdovanoti Pietų Korėjos režisieriaus Hong Sang-Soo „Okio filmas“ („Oki-eun younghwa“) ir olando Davido Verbeeko Kinijoje nufilmuotas „Dzeuso klubas“ („Club Zeus“). Rinkdamasis šios programos filmus su būsimaisiais laureatais prasilenkiau, bet kiti matytieji didelio entuziazmo nesukėlė. Tarp jų - ir publikos prizą geriausiam Huberto Balso fondo paremtam filmui pelnęs serbų režisieriaus Sinišos Dragino „Jeigu sėkla nežus“ („Ako zrno ne umre“). Emiras Kusturica bus padaręs meškos paslaugą daugeliui savo jaunesniųjų kolegų. Dragino filmo žanras - juodoji komedija apie Balkanų etninį ir konfesinį katilą, apie piktą šio regiono istorinę lemtį, bet jai stinga komedijos lengvumo, padedančio nugludinti kampus, juoko pro ašaras, paradoksaliai atskleidžiančio esmę. Filmas kupinas kraupoko siurrealizmo ir niūrios pranašystės intonacijų, istorinių apibendrinimų (pasitelkus alegorinį siužetą iš praeities apie svetimos bažnyčios pasisavinimą) ir apeliacijų į Aukščiausiąjį - Viešpatie, už ką mus apleidai?
Žiūrint filmus Roterdamo festivalyje dažnai apima keistas visiško atotrūkio tarp salės ir ekrano jausmas. Turiu omeny natūralistiškai hipertrofuotą Balkanų, Rusijos ar Trečiojo pasaulio šalių realybę. Ir ne tai, kad šios realijos negalėtų jaudinti ar būtų tau nesuprantamos, bet jos siunčia signalus iš per saugų atstumą nutolusio pasaulio. Savaip abstraktaus pasaulio, nes ieškodami filosofinių poteksčių tokį jį padarė patys autoriai.
Taip suvokiau garsaus rusų dokumentininko Sergejaus Loznicos, dabar gyvenančio Vokietijoje, vaidybinį debiutą „Laimė mana“ („Sčastje mojo“), pernai įtrauktą į Kanų kino festivalio konkursinę programą. Beviltiškesnį, žvėriškesnį, labiau degradavusį pasaulį sunku įsivaizduoti, nebent futurologinėse vizijose. Jį reiktų aptverti kaip Černobylio katastrofos zoną. Tai režisieriaus tėvynė Rusija. Atspindys tikroviškai įtaigus - jauti patyrusio dokumentininko ranką - ir drauge melagingas, nes programiškai spekuliatyvus. Turintis iliustruoti tezę, kad šalis priėjo civilizacijos akligatvį. Tam pasitelkiami ir retrospektyvūs siužetiniai intarpai iš Antrojo pasaulinio karo, neva parodantys degradacijos priežastis. Pavyzdžiui, buvo puiki sodyba, apsupta medų nešančių bičių, bet jos šeimininką nušovė pamaitinti ir apnakvydinti saviškiai, ir dabar toje vietoje riogso griuvėsiai. Visa šalis - vien griuvėsiai. Mūsų VDFF žiūrovams Loznica žinomas iš puikių dokumentinių filmų „Peizažas“, „Blokada“. „Laimė mana“ patvirtina taisyklę, kad dokumentininkų noras išbandyti jėgas vaidybiniame kine dažnai baigiasi nesėkme. Bet pragmatiškai siekiant karjeros gal yra kaip tik priešingai. Loznica sukūrė filmą apie Rusiją Europai. Rodo jos baisumus per saugų atstumą.
Apie kitas kino tendencijas dar bus progos pakalbėti. Pabaigai - lietuviški IFFR akcentai. Šiemet ten tokios šalies nebuvo. Kaip, beje, ir Latvijos bei Estijos. Tačiau... Dokumentininko Pipo Chodorovo filmas „Laisvieji Radikalai. Eksperimentinio kino istorija“ neapsiėjo be Jono Meko. Loznicos, jau anksčiau dirbusio su Šarūno Barto „Kinema“, filmo garso operatorius - Vladimiras Golovnickis, montažo režisierius - Danielius Kokanauskis. O retrospektyvoje „Raudonasis vesternas“, drauge su SSRS („Baltoji dykumos saulė“, „Savas tarp svetimų, svetimas tarp savų“), PLR („Įstatymas ir kumštis“), VDR („Čingačgukas, Didžioji gyvatė“), ČSR („Limonadinis Džo“) ir kitais filmais, buvo parodytas ir Vytauto Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“.
Įkišau nosį į beveik pilną maždaug keturių šimtų vietų žiūrovų salę. Publika žiūrėjo susikaupusi, tik retkarčiais granitines dramaturgo frazes (pvz., „Nežinai, kaip skauda“) palydėdavo šen bei ten pasigirstantis juokas. Pasibaigus filmas susilaukė plojimų. Kopija, palyginti su rodoma per mūsų televiziją, buvo nebloga. Įgarsinta lietuviškai, su titru „Konec“ pabaigoje. Festivalio kontekste į akis krito tam tikras išraiškingos filmo meninės kalbos archajiškumas.
„Iš pirmo žvilgsnio, - rašo filmo pristatyme rusų kritikas Sergejus Lavrentjevas, - „Niekas nenorėjo mirti“ yra tipiškas sovietų filmas. Komunistai ir valstiečiai yra geri, miško broliai - blogi. Siužeto pagrindą sudaro partizanų nužudyto pirmininko sūnų kerštas. Bet didžiausias šio filmo stebuklas yra pasirinktas vesterno žanras, leidęs Žalakevičiui pasakyti tiesą apie miško brolius, nors ir netiesiogiai.“ Manau, vis dar rusenančioje ideologinėje diskusijoje apie filmą atėjo laikas dėti tašką ir palikti jį epochai, kuriai jis priklauso.