Skaitant kultūros savaitraščius ir kitokius realius bei virtualius leidinius, kyla pagrįsta nuomonė, kad lietuvių tapybos labiausia nemėgsta (ką ten nemėgsta - nekenčia, net dreba iš įniršio ir pasibjaurėjimo!) dailės kritikai. Jie (susibėgimai) kas antro save gerbiančio dailėtyrininkų cecho nario arba yra aršiai kritikuojami, arba oriai nutylimi. Tad paanalizuokime, kodėl lietuvių dailės kritikai (gal reikėtų rašyti ne lietuvių, bet Vilniaus?) nekenčia tapybos? Ar jie tikrai jos nekenčia?
Esu geros nuomonės apie savo kolegas ir nemanau, kad jie pasielgtų taip, kaip vienas prancūzų menotyrininkas ir vadybininkas, apsilankęs mūsų platumose pačioje Nepriklausomybės pradžioje. Paslaugių čionykščių pavedžiotas po dailininkų studijas ir galerijas, šis pilietis po visko pasakė, kad seniai matė tiek daug prastos tapybos vienoje vietoje. Viliuosi, kad ne viena(s) plunksnos brolis ar sesė taip nekalbėtų ir šioje 2011-ųjų parodoje surastų (ar bent jau pasistengtų rasti) tai, kas jam ar jai tikrai ir be galo patinka. Štai aš paminėčiau Bronių Gražį ir jo kraupiai ryškias psichodelines vizijas arba Raimondą Martinėną ir jo ekspresyvius darbus. Gražūs (taip taip - gražūs), tik per daug kasčiūnaitiški Jūratės Mitalienės paveikslai. Mielos jautriosios Jūratės Bogdanavičiūtės faktūros. Duoklę taip pat atiduočiau savo jaunosioms tapybinėms simpatijoms - Monikai Furmanavičiūtei bei Jolantai Kyzikaitei (nors pastarosios darbas dėl silpnokos ir neįtikinamai suvaldytos kompozicijos regisi prastesnis jos kūrybos kontekste). Mažyčiu atradimu man tapo balta ir neryški (beveik nesiskirianti nuo patamsėjusių galerijos sienų) Mariaus Strolios vertikalė. Simpatijų pasirinkimas didelis ir platus. Ir portretų, ir autoportretų, ir natiurmortų, ir peizažų, ir batalinių kompozicijų. Kiekvienas norintis galėtų pasirinkti tai, kas atitinka jo pomėgius ir pasaulėžiūrą. Todėl visai tikėtina, kad lietuvių dailės kritikai greičiausiai nemėgsta ne pačios Lietuvos tapybos ar atskirų jos atstovų kūrybos, o minėtųjų apžvalginių tradicinių tapytojų parodų. Tai jau visai kitas reikalas...
Spėju, kad dailės kritikai kasmetinių tapybos šou nemėgsta dėl kelių priežasčių. Pirmoji iš jų būtų buitinė, antroji - konceptuali. Buitinė neapykantos priežastis glūdėtų pačios kolekcijos sudarymo principe. Šis tariamai demokratiškas (tariamai, kadangi keliolika autorių vis dėlto nebuvo priimta, o dar keletas taip pat gal būtų atmesta, tačiau nesinorėjo grąžinti jiems tų varganų pinigų) atrankos aspektas yra viena iš silpniausių parodos vietų. Neartikuliuotas tapybos demonstravimas su visais jos laimėjimais ir didžiausiais nuopuoliais dailės kritikams kelia irzlų pasibjaurėjimą dėl tvarkos ir sistemos nebuvimo, dėl komplikuoto (ne)klasifikavimo. Negalima sakyti, kad absoliučiai nėra jokio klasifikavimo ir dėliojimo į lentynėles. Jau kelintus metus lankydamasis šiame renginyje matau labai aiškų hierarchinį kūrinių komplektavimo būdą. Pirmoje salytėje (toje, kur užlipus laiptais sukama dešinėn) tradiciškai eksponuojami patys stipriausi. Stipriausi - aišku, labai sąlygiškas pasakymas. Gal reikėtų tarti - aktyviausi, šiuo metu žinomiausi. Ant laiptų - kažkas plakatiškai radikalaus ir įžūlaus (be jokių abejonių, šiais metais klonuoti Žygimanto Augustino veidai nuskynė visus laurus), antroje, trečioje, ketvirtoje salėse (visose tose, kuriomis einama iki galerijos administracijos kabineto) esama ir to, ir to. Na, o jau paskutinėse dviejose (palėpėse) - „blogiausi“, „atlikę“ ar pan. Žodžiu, egzistuoja vertinamasis kriterijus, kurį atspindi kolekcijos skaidymas salėmis. Ir pripažinkite, kad labai nemalonu atsidurti pačiame viršuje (net jei tavo darbas gal yra ir visai geras), nes tada jauties nurašytas ir pažemintas (nors ir palėpė). O gal tai ne vertinamasis pobūdis, o tiesiog tokia parodos kabintojų darbo specifika - sukabinę pačius, anot jų, įdomiausius, jie pavargo ir pačioje pabaigoje nesismulkino nei normaliai suderinti kaimynų, nei net žmoniškiau pakabinti pačių kūrinių (tai rodytų nuobodus lygiavimas vienodomis eilėmis - iki kaulų smegenų erzinantis viršutinėse salėse). Vaizdas primena Pilies gatvę (regisi, kad ne LDS nariai ir jiems prijaučiantys, o žiemos metu sužvarbusi „Piliovkės“ fauna suėjo į „Arką“ pasišildyti) - ten ant stelažų prieš Šv. Paraskevos cerkvę taip pat dėliojama panašiu principu - linijomis. Ten taip pat komerciškai nepaklausiausi nustumiami kur nors gilumon, prie šventovės tvoros ar net į automobilio bagažinę. Ar tai demokratiška? Nemanau. Demokratijoje visi turi lygias teises.
Eksponavimas su skonio padiktuotu vertinimo prieskoniu lygių teisių neįrodo. Moralas būtų toks, kad šių parodų sudarymas tik formaliai yra demokratiškas (tai jau primena mūsų valstybės valdymo formą), iš tikrųjų eksponuojama pagal kuo aiškiausią hierarchišką feodalinę piramidę, tik apverstą. Tad kam imituoti demokratiją ten, kur jos nėra?
Konceptualų neapykantos aspektą, o tiksliau, šių kasmetinių ir visų analogiškų renginių silpnybes, lemia jų sudarymo principai. Koks šito reikalo mechanizmas? Paprastai daroma taip: 1) sugalvojamas labai aptakus parodos pavadinimas (konceptas, idėja); 2) apie tai paskelbiama viešai (ar puse lūpų); 3) visi norintys dalyvauti tempia, neša savo kūrinius; 4) įvyksta atidarymas su kviestine ir nekviestine publika. Esmė ta, kad aptakus pavadinimas dar nėra nei konceptas, nei idėja. Šiuometinis „Žvilgsnis į save“ taip pat yra neaiškus. Vienas supranta, kad žvelgdamas į plenero metu nutapytą mauduolę mato savo ego, kitas žvelgia į save panteistiškai susitapatindamas su vaizdu nuo Tauro kalno arba analizuodamas išpuvusius kelmus, trečias tiesiog tepa tuos dažus ir net nežiūri į save.
Koks būtų moralas ir pasiūlymas? Manau, viskas labai paprasta. Nesu (kaip, tikiuosi, ir mano kolegos) nusiteikęs prieš apžvalgines parodas. Ne, tikrai ne. Esu įsitikinęs, kad jos vertingos ir reikalingos. Esmė ta, kad apžvalginė paroda turi būti skirta praėjusių metų tapybos procesų bei tendencijų apžvalgai. (Amoralu, kad kai kurie autoriai pristatė kelerių metų senumo darbus). Tad sisteminti tokias parodas ir jų kolekcijas reikėtų ne atsižvelgiant į tai, kas yra gražu ir negražu, patinka ar nepatinka, o bandant užčiuopti pačios tapybos pulsą. Argi labai sunku analizuoti - kas tais metais tapybą veikė? Kas buvo aktualu? Kas jai būdinga? Manau, kad nesudėtinga, tiesiog reikia eiti per tapytojų studijas, žiūrėti ir atrinkinėti, mąstyti ir daryti apibendrinimus. Kadangi jau prakalbome apie skonį, tai panašiai būtų restorane, į kurį atėję klientai tikėjosi gauti skaniai iščirškintą kepsnį, o gavo tik kraujuotą ir menkai išdarinėtą karvę. Beje, taip paruošoje parodoje - pavadinčiau tokį paruošimą analitiniu - visai kitaip atrodytų ir tie patys „silpniausi“ ar „netikę“. Blogame kontekste net pats geriausias autorius pasirodys mažų mažiausiai kvailai. Kalbant pavyzdžiais, į maurų bei dumblių prižėlusią kūdrą įmestas pasaulio plaukimo čempionas panėšėtų į elementarų varliną. Taip ir šioje parodoje neįtikino manęs nei Dalia Kasčiūnaitė, nei Simonas Skrabulis, nei Mindaugas Skudutis, nei Aloyzas Stasiulevičius, nei daugelis kitų. (Patikslinsiu, kad maurai ir dumbliai nėra nė vieno tapytojo darbai - tai tik chaotiškos ekspozicinės visumos atitikmuo).
Stengiantis išsiaiškinti, kas nekenčia tos vargšės lietuvių tapybos, ir nustačius, kad dailės kritikai ją myli, tačiau galimai nemėgsta ydingu būdu sudarytų apžvalginių parodų, žvilgsnis natūraliai krypsta į jos rengėjus. Kas jie konkrečiai (vardai, pavardės, užimamos pareigos Lietuvos dailininkų sąjungoje), nėra taip jau ir svarbu, nes šiuo atveju tiesiog nekvestionuojamai tęsiama sena ir gili apžvalginių parodų tradicija. O juk ne viskas, prie ko esame įpratę, yra gerai. Nelabai svarbu net ir tai, kaip jie save apibrėžia - kuratoriais (nors kuratoriniu darbu čia net nedvelkia - apie tai jau rašyta) ar tiesiog organizatoriais. Organizacinis darbas yra sunkus. Dėl to nekyla jokių klausimų. Įsivaizduoju, kaip nelengva parodyti reikiamą dėmesį tai didelei lavinai su paveiksliukais po pažastimi atėjusių tapytojų. Kiekvienam (o jų buvo beveik šimtas) juk reikia išaiškinti, kas yra kas, kokia yra paroda, įtikinti, kad reikia duoti dvidešimt ar keturiasdešimt litų. Ironiška, bet jau vien tai, kad kažkas kasmet rengia tokį taip ne vieno kritiko nekenčiamą dalyką, rodo, kad jis vis dėlto mėgsta, gal net myli lietuvių tapybą. Tas asmuo juk nepasiunčia jos (tapybos) eiti smulkiais žingsneliais viena kryptimi.
Išsiaiškinus, kad ir rengėjai myli lietuvių tapybą, įtarimai nukrypsta į pačius tapytojus. Taip manyti verčia keletas labai buitiškų, bet pagrįstų argumentų. Kai aš matau paveikslą kreivais, susisukusiais porėmiais (forma primenantį Dariaus ir Girėno „Lituanikos“ propelerį), riebiai apsauginiu laku nuteptą, atrodo, taukais net žvilgantį paviršių arba kokius nors bjaurius auksinius, sidabrinius rėmus, tiesiog smaugiančius formatą, tikrai pradedu manyti, kad patys autoriai nemyli savęs. Ką gi, mazochizmas jau seniai yra tapęs mūsų tautiniu bruožu. Gal tai ir yra žvilgsnio į save esmė? Bet kam ta autoneapykanta kankinti garbius žiūrovus? Kitas šios pačių tapytojų neapykantos tapybai aspektas glūdi tuose pačiuose koncepciniuose dalykuose. Apie vieną iš jų užsiminta jau anksčiau. Iš tikro - kai parodos tema formuojama gana aptakiai (,,Žvilgsnis į save“), tai suteikia progą ją tiesiog ignoruoti. Na ar kelmas, katinas arba Vytauto Didžiojo majestotinė figūra tikrai atspindi žvilgsnį į save? Beje, turiu pasakyti, kad Ž. Augustino darbai koncepto prasme pataikė tiesiai į dešimtuką ir jau vien dėl to būčiau jam skyręs ne garbingą vietą laiptinėje, o pačią garbingiausią salę - ir visą, vien tik jo baisiesiems veizolams.
Vis dėlto racionalaus mąstymo tapyboje - toje jausmų sferoje - labai dažnai trūksta ir aš esu šventai įsitikinęs, kad šiais nelengvais laikais (o kada jie buvo kitokie?), kai tapytojui iškyla dilema - ar pirkti baltų dažų tūbelę, ar augalinių riebalų grietinės produkto indelį, jau vien tapymo procesas įrodo neribotą atsidavimą šiai seniai kai kurių nukarūnuotai ir palaidotai menų karalienei. O tai, kad neišsigąstama bjaurių kritikų, abejingų kuratorių ir rodomasi viešumoje, tik dar geriau įrodo atsidavimą.
Galų gale, pagalvojau, o gal aš pats nekenčiu tapybos ar kasmetinių parodų ir todėl man regisi, kad kiti patiria analogiškas aistras? Ne, tikrai ne. Galerijos „Arka“ darbuotojai patvirtintų, kad parodą aplankiau net kelis kartus (tik paklausti, ar galima namo parsinešti eksponuojamų kūrinių kainoraštį, jie tiesiai šviesiai pasakė: „O kam? Jūs vis tiek nieko nepirksite.“ Tenorėjau įvertinti, kaip žvilgsnį į save finansine išraiška fokusuoja autoriai). Aš, kaip ir mano kolegos kritikai, parodos rengėjai ir patys tapytojai, myliu lietuvių tapybą kaip patį save, gal net dar labiau. O nuo meilės iki neapykantos, kaip skelbia seniai žinoma tiesa, - vienas žingsnis.
Paroda veikia iki vasario 19 d.
„Arkos“ galerija (Aušros Vartų g. 7, Vilnius) dirba antradienį-penktadienį 12-19 val., šeštadienį 12-16 val.