M. Navako darbų kokybė ir įdomumas nuosekliai vis auga. Nors gal kas ir pasiginčytų, kad „Vilniaus sąsiuviniai“ (cinkografijos 1981-1986) buvo neprilygstamai drąsūs, manyčiau, dabar skulptorius tampa dar galingesnis, tikrove paversdamas viską gožiančio mastelio kūrinius. Žavi ir tai, kad menininkas nenustoja būti aktualus. Jo objektai visuomet užsiima aplinkos provokacija. Šiuo metu „Titaniko“ pašonėje esančioje Kostiumo dizaino katedros galerijoje veikia M. Navako paroda „Dvi vazos“. Ta proga ir kalbamės.
Šioje galerijoje Jūsų paroda vyksta antrą kartą. Turint galvoje paskutinius Jūsų darbus iš sunkvežimių tentų ar metalo, granito konstrukcijų, erdvės yra palyginti mažos. Tokia kamerinė Navako versija.
Tai labai simpatiška erdvė, ir Vilniuje labai jos trūks, kai netrukus uždarys (bus įrengtos kažkokios dirbtuvės). Visuomet, kai kyla sumanymas, imi ieškoti optimalios vietos, kur galėtum jį gerai parodyti. Jei žinai, kad būsi didelėje aukštoje salėje, tai reikia laiko susikaupti ir „pasiauginti raumenų“. O kad galėtum dažniau pasirodyti, reikia mažesnės erdvės.
Ar Jums svarbu nuolat rodyti savo darbus?
Kaip studentui - privaloma kas semestrą atsiskaityti.
Galvodama apie Jus, džiaugiuosi, kad nors esate stoiškos, kartais atšiaurios kaip menininkas laikysenos (nevadybininkiškos, pasirengęs likti nuošaly, jei prireiks), vis atsiduriate dėmesio centre, be Jūsų darbo neišsiverčia nė viena rimtesnė paroda.
Svarbus turėtų būti savigarbos klausimas. Kažkada Andersas Kreugeris kuravo Lietuvos dailės metinę parodą „Savigarba“. Iš pradžių nesupratau, kodėl jis taip keistai ją pavadino. Dabar man atrodo, kad jis turėjo omenyje pas mus tvyrantį savigarbos trūkumą. Kai susitiksiu, būtinai pasitikslinsiu, ar neklystu. Atrodo, tas trūkumas vis dar akivaizdus tarp profesionalų.
Čia gal visai tinkamas momentas užsiminti apie Dariaus Mikšio atstovavimo Lietuvai Venecijoje projektą.
Nelabai norėčiau komentuoti. Projektas man atrodo visais atžvilgiais nevykęs, neįdomus.
Tačiau jis vėlgi provokuoja Lietuvos menininkų savigarbos klausimą...
Taip, gal nebent tuo požiūriu gali būti įdomu. Manau, jis intuityviai nori pasinaudoti savigarbos trūkumu. Spėju, remiasi vien intuicija, jo konceptualizmas man atrodo šleivas: neintelektualus, stokojantis žinių - klampaus proto konceptualizmas.
Konceptualus (arba idėjų, arba pseudokonceptualus) menas dabar labai populiarus tarp jaunimo, ypač tarp skulptūros studentų. Kaip Jūs suprantate šią madą?
To galima buvo tikėtis ir tai yra neišvengiama. Visada sekama sėkmingais pavyzdžiais. Jaunimo simpatijas yra laimėjusi Žakaičio galerija. O jo pasirinkta strategija - propaguoti tokio tipo meną. Jokia galerija pas mus tuo nuosekliai neužsiėmė.
Kažkada esat užsiminęs, jog posūkis prie idėjų (nuo medžiagos) yra absoliučiai logiškas ir dėl tos medžiagos nepasiekiamumo, ir dėl studentų finansinių galimybių ribotumo.
Pastaruoju metu man labai patinka Darwinas. Vis pafantazuoju - o jei jo rūšių teoriją užklotume ant kultūros? Man atrodo, ji čia irgi tinka. Kultūra taip pat lyg gyvas organizmas, turi savo vystymosi dėsningumus. Anot mokslininko - išlieka stipriausi...
Pavyzdžiui, svarstant apie ekonomiškumą - jeigu būsi per brangus, neišgyvensi. Juk ekonominė padėtis apverktina. Ką gali jaunas autorius? Paraiškų rašymas čia nepadės. Aš ir pats savo studentus skatinu padaryti darbą naudojant kuo mažiau investicijų. Ir yra sėkmingų pavyzdžių. Dalis konceptualaus meno yra būtent tokios kilmės. Kuo didesnis miestas, tuo ši tendencija ryškesnė. Daug jaunimo tai jau puikiai suprato...
Siūlosi mintis, kad jau pagaminti daiktai dėl tos pačios priežasties atsiranda ir Jūsų kūryboje.
Aš pats tokia logika nesivadovauju. Elgiuosi kaip savo teiginio antitezė. Pagal Darwiną išlieka arba tie, kurie geriausiai prisitaiko, arba tie, kurių dantys aštriausi. Bandau auginti kuo aštresnius dantis. Mano ir padėtis kitokia, juk turiu tam tikrą įdirbį, kartais patiriu finansinę sėkmę ir ją visada skiriu savo naujiems darbams. Jei nieko neinvestuosi, tai nieko ir nebus. Turi investuoti arba intelektualiai, arba fiziškai. Ypač reikšmingos ilgalaikės investicijos.
Ekonominis veiksnys labai svarbus kalbant apie fizišką meną. Bet kuris fiziškas menas turi stiprų santykį su tikrove. O skulptūra - pats tikroviškiausias menas. Ne fotografija ar kažkas, nes visa, kas yra dviejų matavimų, yra iliuzija. Skulptūra turi artimą santykį su tikrove ir tiesiogiai apčiuopiamą poveikį. Tikrovė yra apčiuopiama, fiziška. Visa kita yra vaizduotės žaidimai.
Grįžkime prie parodos. Čia irgi yra gatavų daiktų.
Tarp dviejų pagrindinių objektų turėtų užsimegzti dialogas, nes vienas yra iki galo mano padarytas grubiai imituojant populiarių kiniškų daiktų formas, o kitas sukomponuotas iš gatavų daiktų su papildomais elementais. Norėtųsi, kad tarp jų kiltų įtampa.
Ready made'ui siūlyčiau žodį „ruošinys“. Nes skulptūra yra labai susijusi su paruošomis. Juk kai Mikelandželas kalė savo skulptūrą, jis nekalė jos tiesiai iš kalno. Marmuras natūraliai yra kalno pavidalo, o meistrui buvo pagal jo nurodymus atskeltas atitinkamas blokas. Ką jau kalbėti apie geležį, kuri natūraliu pavidalu yra rūda - uoliena. O plokštė ar vamzdis yra akivaizdus ruošinys.
Trumpiau tariant, atsiradus masinei gamybai, menininkams neišpasakytai padaugėjo ruošinių kūriniams?
Būtent taip ir yra. Man patinka suvokti medžiagas, su kuriomis dirbu, kaip ruošinius.
O kodėl daiktai kiniški? Juk ne dėl šalies dydžio ar jų gaminamų daiktų dydžio. Kad masteliui esate neabejingas, tai galima pastebėti plika akimi.
Mano darbuose yra grotesko. Tikiuosi, tai suvokiama. Viskas prasidėjo nuo Tibeto. Prieš kokius penkiolika metų esu dalyvavęs Tibeto palaikymo renginiuose, organizavau „Lietuvos aido“ galerijoje parodą. Vėliau dar esu buvęs Pietų Korėjoje, ten susidūriau su rytietiška pasaulėžiūra tiesiogiai. Gal tai ir ne visai kiniškas požiūris, bet papročiai labai panašūs - suformuoti konfucianizmo. Tie papročiai man labai nepatiko. Dar vėliau, kai su didžiaisiais prekybos centrais pradėjo rastis daugybė kiniškų daiktų, pabandžiau juos naudoti. Idėjos ėmė rutuliotis.
Vadinasi, rytietiškos produkcijos naudojimas (apversta forma) yra savotiškas Jūsų pasipriešinimas?
Siekiau grotesko. Pagrindinis dalykas Rytuose, kuris man nepatiko, - nesiskaitymas su žmogumi.
Ironiška, kad masiniam vartotojui kiniški produktai puikiai tinka. Pažiūros tarsi lieka nuošalyje.
Tai susiję procesai. Pavyzdžiui, didžiųjų valstybių politika Tibeto atžvilgiu. Kaip bus nuspręsta - ar galima pragmatiniais sumetimais atsisakyti esminių vertybių, ar ne?
Žiūrint į vazas, mezgasi pasakojimas... Viena rodo liežuvį kitai.
Viena vaza gal net panaši į gero vyno butelį, nes paguldyta tokiose improvizuotose ėdžiukėse.
Neva taip jis geriau išsilaiko...
Manau, kad toks butelio guldymas vis dėlto susijęs su papročiais. Mišių vynas kaip Kristaus kraujas. O ėdžiukės - Kūdikėlio guldymo vieta. Spėju, kad ši tradicija kilusi iš katalikiškų kraštų vyndarių.
Darosi įdomu... nedrįstu interpretuoti toliau. Žinau, kad ironija ir humoras Jums irgi svarbi kūrinio dalis. Ar yra absoliučiai rimtų Jūsų kūrinių?
Neprisimenu, kad būčiau sukūręs absoliučiai rimtų darbų. Neturiu socialinių aspiracijų su savo menu.
Tiesiogiai gal ir ne, bet netiesiogiai Jūsų menas nėra miglotas. Viskas labai konkretu.
Būna kūrinių, kurie turi vieną pranešimą, kur menininkas nori, kad žiūrovas jį suprastų tik taip, o ne kitaip. Tokio kūrinio aš niekada nenorėjau sukurti.
Jūsų medžiagų pasirinkimas jau savaime nurodo galimas temas.
Tikriausiai. Bet mėgstu daugiasluoksnį pyragą.
Tuomet koks santykis su interpretatoriais? Apie Jūsų darbus yra meno kritikų tekstų, kurie tokie įkvėpti, kad patys tampa meno kūriniais.
Neturiu jokių priekaištų. Malonu, kai domisi, bet tikrovė man svarbesnė.
O kaip sekasi interpretatoriams suvokti Jūsų kūrinių sumanymus?
Nepastebėjau, kad kalbėtų visai pro šalį. Čia mano nuomonė gal nėra tokia svarbi.
Ačiū už pokalbį.
Kalbino Monika Krikštopaitytė
Paroda veikia iki vasario 14 d.
Kostiumo dizaino katedros galerija (prie „Titaniko“, Maironio g. 3, Vilnius) dirba antradienį-penktadienį 12-18 val.