Šįkart choreografas pasirinko kiek komplikuotą pavadinimą „Liepsnos virš šaltojo kalno“, kuris, tiesą sakant, pirmiausia asocijuojasi su Anthony Minghellos filmu, nors, pasak spektaklio kūrėjų, „Šaltasis kalnas“ - tai žmogus su savo paties apsisprendimais ir pasiryžimais. Tai jau trečias iš eilės choreografo darbas, nagrinėjantis vidinio, dvasinio žmogaus pasaulio užkaborius, tačiau „Žinioje“ (2007) ir „Budėjimuose“ (2008) dominavo moteriška energija, o „Liepsnose virš šaltojo kalno“ - vyriška. Greta paties choreografo čia pirmą kartą šoka Tautvilas Gurevičius ir Rūta Butkus, naujomis spalvomis papildydami ir spektaklį, ir savo pačių kūrybines biografijas.

Baltos grindys ir siena scenoje formuoja išgrynintos erdvės pasaulį, tarsi uždarą su išore nesusisiekiančią sistemą. Sieną, nuo kurios sunkiai atitrūksta ir prie kurios vis grįžta visi trys šokėjai, čia vertėtų sieti daugiau su savęs ribojimu, o ne su kliūtimi, saugiu prieglobsčiu, o ne grėsme. Sienos, kurias mėgina pramušti šio spektaklio veikėjai - jiems prieš akis, ir jos, nors perregimos, yra sunkiai nugalimos; jos tiek pat išorinės, kiek ir vidinės, galinčios paskatinti ir nusivylimą savimi, ir kapituliaciją.

„Liepsnos virš šaltojo kalno“ itin muzikalus spektaklis - jame į vieną visumą pavyko sujungti postroko grupių „Mono“ (Japonija), „Set Fire to Flames“ (Kanada) ir Lietuvos džiazo scenos enfant terrible tituluojamo Juozo Milašiaus kompozicijas. Be to, choreografinės spektaklio dalys konstruojamos tarsi trijų dalių reprizinė forma, o jei pasitelksime literatūrinius terminus - kaip žiedinė kompozicija. Choreografija atliekama pasitelkiant kanono principą, tad ir vėl - kartojimas. Taip nuolatiniais pasikartojimais įtvirtinama dominuojanti tema, o kontrastas tarp viduriniosios ir ją įrėminančių dalių tik dar labiau ją pabrėžia. Tačiau V. Jankauskui būdinga tolygi judesių tėkmė, nors ir palaikant piano-forte dinamiką dėl kartojimo, pasirinkto kaip viena pagrindinių priemonių, vis dėlto ilgainiui pradeda kurti ne tik konkrečią būseną, bet greta - ir monotonijos pojūtį. Kartojimu įtvirtinant kombinacijas choreografui pavyko pasiekti formos grynumo ir išvengti nereikalingo blaškymosi choreografinėse temose, o kartu privertė pasigesti kiek didesnės judesių leksikos įvairovės.

V. Jankauskas yra linkęs savo kūrinius sieti su grynuoju šokiu. Jei seksime vien judesių piešinį, ar, kitaip tariant, estetinį jo spektaklių aspektą, su tuo sunku nesutikti. Tačiau vienas iš pagrindinių grynojo šokio bruožų - prasmių kūrimo būtinybės atsisakymas. Tuo tarpu vidinė dramaturginė „Liepsnų virš šaltojo kalno“ sąranga byloja apie ištisines prasmių sekas, taip atitolindama jas (kas savaime nėra blogai) nuo grynojo šokio principų.

Juodais klasikiniais Jolandos Imbrasienės kurtais kostiumais vilkintys šokėjai kiekvienas savaip įkūnija tą pačią būseną, kitaip tariant, atskleidžia skirtingus požiūrio taškus. V. Jankausko vidutinio amžiaus vyras pirmiausia čia siejasi su ramybe, vėliau su nusivylimu ir susitaikymu, T. Gurevičiaus jaunas vyras veržlus, linkęs nepaisyti apribojimų, tad jo judesiai retsykiais „netyčia“ kyšteli už choreografinio piešinio ribų, o R. Butkus moteris čia atstovauja ne tik emocijas, bet ir suvaldytą maištą. Įdomu tai, kad T. Gurevičius, kurio šokio vaidmenis paprastai galima įvardyti kaip nuosaikius, čia pasirodo kupinas energijos, o R. Butkus, pasižyminti kaip itin emocionali šokėja, V. Jankausko spektaklyje sėkmingai išnaudoja pažabotą jausmingumą, kurdama vidinio pasipriešinimo įvaizdį. Taigi greta kiek netaisyklingo trio kanono įvedamas dar ir variacijos prieskonis.

„Liepsnos virš šaltojo kalno“, kaip ir kiti pastarojo meto V. Jankausko spektakliai, nesiekia stebinti atlikimo technikos aukštumomis, judesių junginių viražais ar netikėtomis temų traktuotėmis. Tačiau suteikia itin retą galimybę išgyventi scenoje kuriamą būseną, kartu pasimėgauti išgrynintu ir subtiliu judėjimu bei aukšta judesio kokybe.

„7 meno dienos“ Nr.5 (927), 2011-02-04