Muzikologijos barų naujienos

Rima Povilionienė
Jubiliejinę dešimties metų sukaktį 2009 m. paminėjusi mokslinių straipsnių rinktinė „Lietuvos muzikologija“ šiemet pasirodo rimtu vienuoliktu tomu, kurio dvylika naujų publikacijų tęsia fundamentinius muzikos meno tyrimus.

Tam tikra tomo emblema galėtume laikyti lenkų kompozitoriaus Fryderyko Chopino 200-ųjų gimimo metinių minėjimą. Bene didžiausias F. Chopino muzikos žinovas, Krokuvos muzikos akademijos profesorius Mieczysùawas Tomaszewskis, beje, ir mūsų žurnalo redakcinės kolegijos narys, dovanoja publikaciją „Fryderykas Chopinas ir tikėjimo klausimai“. Joje analizuojami F. Chopino religinės patirties, ilgainiui vertintos ir interpretuotos gana dviprasmiškai, aspektai. Profesorius mėgina atskleisti kai kurių F. Chopino kūrinių religinį skambesį ir jį interpretuoja trimis skirtingomis religinės ekspresijos atmainomis: himniškąja, meditacine ir sentimentaliąja.

 

Gražinos Daunoravičienės straipsnyje „A la Chopin“ versus „I like F. Chopin (Sonata B Min)“ gvildenamas Lietuvos kompozitorių santykis su F. Chopino kūryba XX a. rekomponavimo praktikos ir požiūrio į „svetimą muziką“ pokyčių kontekste. Pasirinkusi J. Gruodžio stilizaciją fortepijonui „A la Chopin“ (1920) ir V. Bartulio orkestrinį opusą „I like F. Chopin (Sonata B Min)“ (2000), muzikologė analizuoja slinktį nuo pagarbaus romantiško prisilietimo iki postmodernisto darbo su preparuota medžiaga ir įrodo du skirtingus darbo metodus - komponavimą naudojantis stilistiniais F. Chopino muzikinės kalbos kompleksais ir semantinėmis idiomomis (J. Gruodis) bei minimalistinį manipuliavimą „iškarpyta“ F. Chopino kūrinio medžiaga (V. Bartulis).

 

XX a. pirmos pusės lietuvių muzikos tyrimus pristato Gabrieliaus Aleknos studija „Vidiniai Vytauto Bacevičiaus muzikos kalbos ryšiai: dviejų kūrinių analizė“. Joje remiamasi dviem reprezentatyviais šio kompozitoriaus opusais fortepijonui - „Ketvirtu žodžiu“, op. 31, ir Ketvirtosios sonatos, op. 53, pirma dalimi. Pasirinktų kūrinių tonaciniai ir formų aspektai nagrinėjami integruotu metodu - V. Bacevičiui būdingų muzikos elementų ir komponavimo technikų kontekste. Lauros Kaščiukaitės straipsnyje „Praeities muzikos adaptacijos lietuvių neoromantikų kūryboje“ pristatoma intertekstualumo teorija ir jos postulatų (J.N. Strauso, M. Tomaszewskio, M. Aranovskio, M. Jampolskio ir kt.) siūlomos „svetimo“ ir „savo“ tekstų santykių bei adaptacijų būdų klasifikacijos, taip pat analizuojama nūdienos lietuvių kompozitorių neoromantikų (V. Bartulio, A. Martinaičio, M. Urbaičio, O. Narbutaitės) kūryba, atspindinti inteksto adaptacijos būdus nuo tikrų citatų iki vos atpažįstamų stilizacijų.

 

Lenkų muzikologė Marta Rzepczyńska straipsnyje „Medžiai, muzika ir išraiškos priemonės žvelgiant iš dualistinės perspektyvos ir remiantis integraliąja arbor-idea teorija“ gvildena medžio idėjos teoriją, sujungtą su V. Bacevičiaus amžininko Lenkijoje - kompozitoriaus Andrzejaus Panufniko (1914-1991) - kompozicinėmis intencijomis. Analizės objektu pasirinkusi jo kūrinį „Arbor cosmica“, autorė susitelkia į jo komponavimo technikos detales ir iškelia kompozitoriaus eksploatuotą „trijų garsų ląstelės“ idėją.

 

Šiame numeryje pristatomi du straipsniai, aktualizuojantys modernistinius tarpdisciplininius muzikos ir kitų sričių tyrimus. Mârtiòo Viïumo studija „Kompoziciniai garsumo ir tembro erdvėlaikio kinezės atpažinimo aspektai“ aptaria svarbiausius tembro ir garsumo (intensyvumo) percepcinio atpažinimo ypatumus ir iškelia erdvės-laiko muzikos kūrybos procese sąvoką. Ryčio Ambrazevičiaus straipsnis „Laikas muzikos psichologijoje: nuo „sensorinio momento“ iki formos“ pristato šio muzikologo plėtojamus kognityvinės muzikos psichologijos tyrimus. R. Ambrazevičius gilinasi į esminius muzikinio laiko aspektus, analizuoja įvairių diapazonų trukmės suvokimą bei ritmo ir tempo suvokimo dėsningumus, grupavimo ir metro sąveiką. Pastaruosius reiškinius jis įtikinamai sieja su atminties struktūra, tipiškais jos lygmenų trukmės įverčiais ir mentalinės informacijos savitumais.

 

„Lietuvos muzikologijos“ XI tome rasime ir straipsnių diptichą, tapantį XIX-XX a. pr. Vilniaus muzikinio gyvenimo retrospektyvą. Tai Vidos Bakutytės („Yosefas Weinsteinas (Josifas Vinogradovas, 1866-1936): Haskalos siekių raiška vilniečio dainininko kūrybinėje biografijoje“) ir Leonido Melniko („Maksimilianas Šteinbergas: likimo ironija“) moksliniai tyrimai. V. Bakutytės straipsnio objektas - Haskalos idėjas atspindintis žymaus vilniečio dainininko Yosefo Weinsteino kūrybos kelias ir veikla turtingoje Vilniaus kultūrinio sambūvio erdvėje. L. Melnikas nagrinėja Vilniuje gimusio ir užaugusio XX a. pirmos pusės Rusijos kompozitoriaus ir pedagogo Maksimiliano Šteinbergo (1883-1946) kūrybinę veiklą, remdamasis istoriniais dokumentais rekonstruoja jo ryšius su N. Rimskiu-Korsakovu, I. Stravinskiu, D. Šostakovičiumi, pas jį studijavusiais S. Šimkumi, J. Tallat-Kelpša, J. Karnavičiumi, J. Žilevičiumi.

 

Lietuvių muzikologijoje netyrinėtą mūsų šalies muzikinio paveldo sritį pristato pastarųjų metų Dariaus Kučinsko mokslinius tyrimus reflektuojantis straipsnis „Lietuviška muzika pianolai. Šaltiniai ir katalogas“.

 

Vokiečių muzikologas Helmutas Loosas straipsnyje „Nuo idealybės prie realybės. Paradigmų kaita“ teikia apmąstymų apie vokiečius - „poetų ir mąstytojų tautą“ bei mėgina sukurti „realistinį istorijos paveikslą“ kaip atsvarą idėjų istorijai.

 

Etnomuzikologijos tyrimus „Lietuvos muzikologijos“ XI tome atveria Daiva Račiūnaitė-Vyčinienė. Straipsnyje „Sutartinių giedojimas tarsi paukščių giesmė: gamtos ir kultūros santykis“ autorė analizuoja XX a. pirmoje pusėje užrašytus sutartinių giedojimo žodinius apibūdinimus, prilyginamus paukščių (gulbių, gervių ir kt.) balsams.

 

Vaidos Naruševičiūtės straipsnyje „Marcinkonių apylinkių polkos stilius“ struktūrinės analizės metodu tiriamas lokalinis polkos stilius, objektu pasirinkus Marcinkonių apylinkių polką, vietinių žmonių dar vadinamą drabnuke.

 

Žurnalo recenzijų skiltyje Judita Žukienė pristato ir aptaria Lietuvos muzikos ir teatro akademijos išleistą J. Gruodžio kūrybos tyrinėtojo ir puoselėtojo Algirdo Ambrazo sudarytą knygą „Juozas Gruodis epochų sankirtose. Straipsniai. Atsiminimai. Dokumentai“ (2009).


 

 

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.