Pasikliaujant intuicija

7 MD
Šiandien Lietuvos ekranuose pasirodo Darreno Aronofsky filmas „Juodoji gulbė“ („Black Swan“, JAV, 2010).

Apie Aronofsky prabilta vos pasirodžius pirmiesiems jo filmams „Pi“ ir „Rekviem svajonei“, kurie laikomi svarbiais 10-ojo dešimtmečio kino įvykiais. Po šaltai sutikto eksperimentinio „Šaltinio“ Aronofsky sulaukė triumfo - filmas „Imtynininkas“ sujaudino ne tik žiūrovus, bet ir kritikus, buvo apdovanotas „Oskarais“. „Juodoji gulbė“ atidarė pernykštį Venecijos kino festivalį, o pagrindinį vaidmenį filme suvaidinusi Natalie Portman neseniai buvo apdovanota „Auksiniu gaubliu“. Aronofsky - 41 metai, jis gyvena ir dirba Niujorke. Gruodį režisierius lankėsi Lenkijoje, festivalyje „Plus Camerimag 2010“. Pateikiame kelis Aronofsky interviu fragmentus iš lenkų spaudos.

 

Prieš filmo „Rekviem svajonei“ premjerą įtikinėjote, kad norite kurti pankiškus, kupinus provokacijų ir maišto filmus. Praėjo 10 metų. Ar dar juntate savyje tą energiją? 


Nuo „Rekviem svajonei“ laikų pasikeičiau, kartu pasikeitė ir mano kūryba. Jau nebejaučiu poreikio kurti pankišką kiną. Nemanau, kad šis apibūdinimas tiktų „Šaltiniui“ ar „Imtynininkui“. „Juodosios gulbės“ situacija šiek tiek skiriasi. Tai sugestyvesnis, kupinas nerimastingų emocijų kinas. Nežinau, ar jį galima pavadinti pankišku. Man tai nebuvo svarbu, bet spręs žiūrovai.

 

Filmą „Pi“ sukūrėte už 60 tūkstančių dolerių. Dabar bendradarbiaujate su didžiąja studija „Fox“. Ar nesiilgite laikų, kai kūrėte visiškai nepriklausomus filmus?  

 

Bet „Juodoji gulbė“ taip pat yra nepriklausomas filmas! Nebrangus filmas. Pakviečiau Natalie Portman, nes draugaujame ne vienus metus. Pirmąkart kalbėjomės apie šį projektą, kai ji dar nebuvo žvaigždė, o aš baiginėjau mokslus. Bet turiu pripažinti, kad tokio tipo filmų kūrimas dabar daug sunkesnis nei tada, kai pradėjau. Prieš ekonomikos krizę Holivudas rėmėsi turtingais investuotojais, kurie kasdien užsiėmė savo saugiais ir nuobodžiais verslais, o į kiną investuodavo norėdami kažkaip paįvairinti rutiną, padaryti kažką prasmingesnio, pasirodyti gražios aktorės, garsaus režisieriaus draugijoje. Dabar tų investuotojų jau nebėra. Nepriklausomą kiną atsisako kurti ir didžiosios studijos. Visus domina tik kino reginiai, geriausia 3D formatu.

 

Pats netrukus kursite du tokius filmus - „Ermis“ („The Volverine“) ir „Robotas policininkas“.  

 

Gal. Pažiūrėsim.

 

Visuose internetiniuose tinklalapiuose prie jų parašyta: „Režisierius - Aronofsky“.

 

Keliolika metų kine mane išmokė, kad kol filmas nėra baigtas, visko gali būti.

 

Keliolika metų kine ar „Šaltinis“? Tai turėjo būti pirmas didysis Jūsų filmas. Iš pradžių jo biudžetas buvo 100 milijonų dolerių. Paskui jis sumažėjo iki 35 milijonų, o Bradą Pittą pakeitė Hugh Jackmanas. Filmas sužlugo.  

 

Viskas priklauso nuo to, kaip supranti žlugimo sąvoką.

 

Mane tikrai sužavėjo „Šaltinis“, bet tokių kaip aš - mažuma.  

 

Visai ne! Internete yra genialus straipsnis, kuris, mano galva, paaiškina „Šaltinio“ atvejį (www.slantmagazine.com, įrašyti paieškos žodį „The Fountain“, - red. past.). Tai, kad tas filmas taip jaudina žmones, nesvarbu, sužavi ar papiktina, yra tik įrodymas, kad negalima nusileisti spaudimui, kad reikia kurti filmus pasikliaujant savo intuicija, net jei visi aplink tvirtina, kad tai bus žlugimas ir kičas. Negalima rūpintis tik pelnu.

 

Bet „Šaltinis“ žlugo ne tik komerciškai, jį sutriuškino ir kritikai. Ar pamenate reakciją Venecijos kino festivalyje? Jums priekaištauta dėl megalomanijos. Būdamas 35-erių sukūrėte milžinišką, metaforų prikamšytą juostą, kurioje kalbama apie esminius klausimus, šokinėjama nuo viduramžių iki mūsų dienų ir dar toliau į ateitį, o pagrindinis herojus (arba jo atskiri įsikūnijimai) levituoja kosmose.  

 

Pusė žmonių filmą pamilo, pusė ėmė neapkęsti. Labai lengva nubrėžti ribą tarp tų dviejų grupių: pirmieji yra romantikai, antrieji - cinikai. Esminiai klausimai daugumą mūsų paralyžiuoja, o „Šaltinis“ juk prabilo apie tai, kad reikia priimti mirtį kaip gyvenimo dalį. Tai nėra populiarus požiūris. Bet man svarbiau buvo parodyti kažką visiškai nauja. Visada bandau tai daryti.

 

Bet kuria kaina siekiate tobulumo?  

 

(tyla) Atsakyti į šį klausimą sunku todėl, kad visų penkių iki šiol mano sukurtų ilgo metražo filmų sumanymai iš tikrųjų gimė tada, kai man buvo 20, o gal 30 metų. Net „Juodosios gulbės“ ir „Imtynininko“ apmatai atsirado galvoje prieš 10-15 metų. Iš tikrųjų jau nebesu toks žmogus, koks buvau tada.

 

Vadinasi, tiesa, kad egzistuoja temų, kurias pasižadėjote įgyvendinti, sąrašas, sudarytas dar baigiant studijas? Sako, kad jo pradžioje buvo imtynės ir baletas.

 

Kurį laiką net norėjau, kad tai būtų vienas filmas - apie šokėjos ir imtynininko romaną. Tų dviejų disciplinų sugretinimas man pasirodė įdomus, nes žmonės mano, kad jos visiškai priešingos. Imtynės suvokiamos kaip žemiausias menas, jei apskritai kaip menas, o baletas - kaip aukščiausias. Tačiau jais užsiimančių žmonių pasauliai beveik tapatūs: ekstremalios treniruotės, fizinis skausmas, poreikis kurti reginį. Galiausiai atsirado du filmai, bet dabar svajoju, kad „Imtynininkas“ ir „Juodoji gulbė“ būtų rodomi vienas po kito kaip dviejų dalių filmas.

 

Kur ieškote įkvėpimo rinkdamasis temą ar būsimo filmo formą? Kaip tai buvo „Juodosios gulbės“ atveju?  

 

Mano sesuo buvo balerina, tad užaugau tame pasaulyje ir jis man atrodė nepaprastai įdomus. „Juodosios gulbės“ scenarijus pasiekė mane labai seniai, kai montavau „Rekviem svajonei“. Darbas prie jo užtruko labai ilgai, per 10 metų atsirado 30-40 skirtingų scenarijaus versijų, kol pagaliau rezultatas mus ėmė tenkinti. Tai buvo labai lėtas procesas, vienu metu net praradome teises filmuoti šią istoriją. Kai dirbu su scenarijumi, lygiagrečiai mąstau apie būsimo filmo stilių. Esmė - pasirinkimas. Tai ypatingas pasirinkimas - spalvinės gamos, kameros rūšies, juostos, garsinio sluoksnio. Iš pradžių šį filmą norėjome kurti 16 mm kamera, kaip, beje, ir „Imtynininką“. Jei pavyks tinkamai pasirinkti, visi elementai jungsis vieni su kitais ir visuma įgis prasmę.

 

Festivalyje „Plus Camerimage 2010“ kartu su operatoriumi Matthew Libartique'u gavote specialųjį prizą, skiriamą operatoriaus ir režisieriaus duetui. Kaip bendradarbiaujate su operatoriumi filmavimo aikštelėje?  

 

Mudu bendradarbiaujame seniai, dar nuo mokyklos laikų. Mūsų skonis panašus, tad lengvai susikalbame. Filmavimo aikštelėje Mattas yra labiau atsakingas už šviesas, aš užsiimu kadro statymu, ir, galima, sakyti, mes vienas kitą papildome. Žinoma, visados daug kalbamės, dažnai ginčijamės ir aptardami filmo koncepciją, ir filmuodami. Vis dėlto prisimename, kad dirbame kartu. „Juodojoje gulbėje“ kartu kūrėme spalvų gamą, iš pradžių parinkome dvi pagrindines spalvas - baltą ir juodą. Ji iškart pažadino atmintyje „Gulbių ežerą“ ir tai buvo tolesnio darbo išeities taškas.

 

Jūsų filmų atpažinimo ženklas - ir garsas, už kurį atsakingas vienas nuolatinių bendradarbių Clintas Mansellas. „Juodosios gulbės“ veiksmas koncentruojasi į konkretų kūrinį - Piotro Čaikovskio baletą „Gulbių ežeras“.

 

Clintas atliko milžinišką darbą, bet kitokį nei anksčiau. Jis išrinko būdingiausią Čaikovskio kūrinio fragmentą ir visiškai jį dekonstravo. Padalijo fragmentą į dalis, kitose vietose panaudojo skirtingus fragmentus - sukeitė jų eiliškumą. Prieš užrašydami garso takelį su orkestru, iš naujo sudėjome atskiras dalis į vieną visumą, tačiau jau visiškai kitokią. Tai jau nebe Čaikovskis, o Clinto Mansello Čaikovskis. Tai buvo tarsi kūrinio ekranizacija, ji priminė romano ekranizaciją, kai kuriamas filmas arba spektaklis, skirtas vaikams.

 

Jūsų filmuose dažna ir mechanizmų, susijusių su priklausomybių atsiradimu, tema. Jūs įrodote, kad galima tapti priklausomam nuo visko. Taip pat dažnai analizuojate amerikietiškos svajonės mitą. Tos temos matyti ir „Juodojoje gulbėje“.  

 

„Juodojoje gulbėje“ mane mažiau nei ankstesniuose filmuose domino politinis aspektas. Tai mano mažiausiai politiškai angažuotas filmas. Labiau už politiką mane domino parodyti seksualumą, tam tikrą įtampą (taip pat priklausomybės kontekste) ir tai, kas vyksta toje erdvėje tarp vyro ir moters. Nors Natalie Portman tvirtina ir yra įsitikinusi, kad tai feministinis filmas. Tačiau, žinoma, galima kalbėti ir apie dar vieną variaciją amerikietiškos svajonės tema.

 

„Juodojoje gulbėje“, kaip ir daugumoje savo filmų, rodote iškankinto, pernelyg eksploatuojamo kūno spektaklį. Iš kur tai?  

 

Paprasčiausiai iš gyvenimo. Juk daugybė žmonių tiesiog pamišę dėl savo svorio, sveikatos, išvaizdos. Su tuo susiduriame ne tik kine, bet ir bendraudami su savo artimaisiais. Žmonės nuolat turi ką nors keisti, taisyti, eksperimentuoti. Jie pamiršta, kad esame ne tik kūnas, bet ir siela. Jei jie sutelktų dėmesį į dvasinius poreikius, būtų kur kas laimingesni.

 

Kaip ir daugelis kitų garsių režisierių, mielai savo filmuose kuriate Niujorko portretą.  

 

Niujorkas suteikia daugybę galimybių. Miestas, kurį filmavau „Pi“, labai skiriasi nuo to, kuris rodomas „Juodojoje gulbėje“. Taip yra todėl, kad Niujorkas garsėja savo įvairove, be to, jame nuolat vyksta permainos. Bet miestas visada lieka toks pat įkvepiantis. Turiu prisipažinti, kad niekad nesukūriau filmo, kuriame Niujorkas būtų toks pat svarbus kaip filmo personažai. Arčiausiai prie to buvau filme „Pi“, kur Kinų kvartalo gatvės ir požeminės metro perėjos idealiai atitiko mano herojaus psichinę būseną. Bet esu tikras, kad kada nors sukursiu tikrą filmą apie Niujorką.

 

Daug metų dirbate su tais pačiais žmonėmis - operatoriumi Matthew Libatique'u, kompozitoriumi Clintu Mansellu, garso režisieriumi Brianu Emrichu. Nemėgstate keisti aplinkos?  

 

Ko gero, paprasčiausiai esu lojalus. Ir taip patogiau (juokiasi). Visąlaik dirbdamas su tais pačiais žmonėmis tiksliai žinau, ko galiu iš jų laukti. Iki galo nesuprantu, kuo tai remiasi. Su vienais žmonėmis susikalbi, su kitais ne. Kartais gali iškart, po kelių minučių pasakyti, ar tarp jūsų atsiras chemija. Pamenu pirmą susitikimą su Brianu. Tada jis dar buvo viešųjų ryšių specialistas. Apsilankiau jo namuose. Tarp daugybės keistų daiktų pamačiau seną ginekologo krėslą. Brianas paaiškino, kad norėjęs aukcione nusipirkti mumiją, bet buvo aplenktas. Iškart jį įdarbinau.

 

Tarkime, kad tikrai kursite „Ermį“ ir „Robotą policininką“. Ar manote, kad didžiosios studijos leis Jums pasamdyti senus draugus?  Žinoma, kad taip.

 

Ar tikite, kad sukūręs tuos labai brangius filmus galėsite grįžti į nepriklausomą kiną?  

Nujaučiu, į ką lenkiate. Egzistuoja pavojus, kad kai pereisi į „tą kitą pusę“, iš jos nebegrįši. Bet yra ir tokių, kuriems pavyksta eiti ten ir atgal, balansuoti. Dabar tai vienintelė galimybė išlikti šioje profesijoje. Nes jei pats negali finansuoti savo autorinio filmo, nesitikėk, kad kas nors jį finansuos už tave.

 

Pagal „Kino“, „Film“ ir „Przekrój“ parengė Kora Ročkienė


 

 

 

 

 

 

 

 

Darren Aronofsky

 

„Juodoji gulbė“

 

 

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.