Tai profesionalus, gražiai nufilmuotas, puikiai suvaidintas filmas apie pastaraisiais metais kino itin pamėgtą Vindzorų dinastiją. Tokia šiuolaikinė pasaka apie karalių ir prasčioką, kurie susidraugauja nepaisydami klasinių ir kitokių skirtumų. Bet toks pasakos siužetas prieš keliasdešimt metų būtų nepriimtinas. Todėl kyla įtarimas, kad „Karaliaus kalba“ tik apsimeta akademišku ir perteikia visai šiuolaikišką turinį, nors filmo veiksmas ir nukelia į tolimą 4-ąjį XX a. dešimtmetį.
Tada Didžioji Britanija išgyveno konstitucinę krizę. Mirus Jurgiui V, sostą paveldėjo Edvardas VIII, bet atsisakė jo, kad galėtų vesti mylimąją - dukart išsiskyrusią amerikietę Wollis Simpson. Sostą turėjo perimti Jorko hercogas - jaunėlis Edvardo VIII brolis, šeimoje vadinamas Berčiu. Jis niekad nesirengė tapti karaliumi, buvo laimingai vedęs, augino dvi dukreles, iš kurių vyriausioji po kelių dešimtmečių tapo iki šiol karaliaujančia Elžbieta II.
Bertis buvo mikčius. Visi bandymai išgydyti jį baigėsi nesėkme, kol būsimojo karaliaus žmona pagaliau surado naujus metodus taikantį logopedą Lionelą Logue'ą. Filmas ir pasakoja apie tai, kaip keistuolis iš Australijos, aludario sūnus, padėjo Jurgiui VI tapti tautos atrama vieną sunkiausių imperijos gyvavimo akimirkų, kai Anglija paskelbė karą nacių Vokietijai. Istorinis kontekstas filme, be abejo, svarbus, neatsitiktinai finalinis Jurgio VI triumfas sutampa su jo svarbiausia radijo kalba tautai.
Nors beveik visi filmo herojai - istoriniai personažai (epizoduose - sodriai Timothy Spallo suvaidintas Winstonas Churchillis, Dereko Jacobi - Kenterberio vyskupas, Michaelo Gambono Jurgis V, Guy Pierce'o Edvardas VIII ir daugybė kitų realiai egzistavusių personažų), didžioji istorija filme gana supaprastinta. Vis dėlto ne ji yra svarbiausias „Karaliaus kalbos“ siužetas. Tikrasis filmo siužetas mums gerai žinomas ir atpažįstamas iš įvairių populiariosios kultūros pasakojimų apie įžymybes, nugalėjusias ligą, silpnybę, nelaimę, vaikystės traumą ir pan. Trumpai tariant, tai visai šiuolaikiškas siužetas apie tapimą savimi.
Laimė, Colinas Firthas vaidina ne tik tai. Jo Bertis - ir karališkoji didenybė, pasižyminti puikia savitvarda, ir baisokus vaikystės prisiminimus bei nevisavertiškumo kompleksą slopinantis vyriškis. Firthas mėgsta pustonius, bet akivaizdu, kad savo įprastą gerų manierų, vyriško žavesio, britiško humoro ir kitokių dorybių kupiną personažą „Karaliaus kalboje“ jis praturtino subtiliomis pauzėmis ir nervingumu. Bertis retai kada gali būti savimi. Likęs su žmona (Helenos Bonham-Carter herojė pasižymi beveik bravūrišku humoro jausmu ir subtiliai, bet ryžtingai palaiko mylimą vyrą) ir su dukterimis jis pastebimai atsipalaiduoja ir nusiramina. Firthas meistriškai išnaudoja retas akimirkas, kai personažui nereikia stengtis kalbėti. Išmokyti nebijoti savęs Bertį nori ir ekscentriškas logopedas. Geoffrey Rushas mėgsta tokius personažus, po kurių stačiokišku elgesiu ir įvairiomis kaukėmis slypi trapus ir subtilus vidus bei įžvalgus protas. Logopedas išdrįsta prieštarauti Jorko kunigaikščiui. Jo frazė: „Mano pilis, mano taisyklės“ - griežta ir gana netikėta jokių prieštaravimų nepatiriančiam Berčiui. Bet šis ne toks išlepęs ir kvailas, kad nesuvoktų logopedo vertės. Matyt, Firtho ir Rusho duetas todėl ir yra nuostabus, kad abu personažai žino savo vertę, nors vienas yra mėlyno kraujo, o kitas plebėjas.
„Karaliaus kalba“ - pirmiausia aktorių filmas. Be abejo, jie turėjo gerą scenarijų. Davidas Seidleris moka kurti taiklias replikas. Kai karališkoji šeima žiūri kino kroniką, ekrane staiga pasirodo dokumentiniai Hitlerio kadrai. Mažoji Elžbieta klausia tėvo, apie ką kalba Hitleris. Karalius atsako: „Nesuprantu, ką jis sako, bet kalba jis gerai.“
Ši replika iliustruoja dar vieną svarbią filmo temą. Būsimajam karaliui svarbu atprasti mikčioti, nes jis turi kreiptis per radiją į tautą. Tai ir būdas suvienyti tautą. Ir būtent tai jam pavyksta finale. Bet žiniasklaidos poveikio tema filme nuskamba dar anksčiau, kai Jurgis V sako sūnui, jog karališkoji šeima pamažu tampa aktoriais. Jo pranašystė išsipildė su kaupu. Elžbietos II ir jos sūnaus sutuoktuvių transliacijos per radiją ir televiziją buvo labai populiarios. Neseniai įvykusios karalienės anūko sužadėtuvės taip pat tapo žiniasklaidos įvykiu. „Karaliaus kalba“ rodo svarbų monarchų virtimo tiesiog įžymybėmis tapsmo momentą. Todėl gana neįtikinamai filme akcentuojama Edvardo VIII silpnybė, kai paveiktas meilės poniai Simpson jis nejučia perima ir jos manieras. Prie mirusio tėvo lovos būsimas karalius puola raudoti ir sulaukia net smerkiančio motinos žvilgsnio. Bertis - Jurgis VI dar demonstruoja aristokratiškas manieras, bet jo duktė jau sulauks tautos pasmerkimo už tai, kad nepuolė raudoti kartu su ja žuvus princesei Dianai.
Tomas Hooperis (Lietuvoje filmuotą jo televizijos dramą apie karalienę Elžbietą neseniai rodė LTV) - geras režisierius. Jis turi skonį ir stiliaus jausmą - ko verti kad ir iškalbingi „Karaliaus kalbos“ interjerai ar migloje ir lietuje skendintis filmo Londonas. Bet kai net prieš savo valią imi lyginti Stepheno Frearso „Karalienę“ ir „Karaliaus kalbą“, supranti, kad Frearsas filmą kūrė norėdamas suvokti, kaip ir kodėl paskutiniais dešimtmečiais pasikeitė pasaulis ir didieji jo mitai. Biografinis Hooperio filmas bando paaiškinti iki šiol patrauklų mitą, parodyti karalių, didžiųjų išbandymų laikais tapusį tautos vienybės ir didvyriškumo simboliu. Paaiškinti taip, kad suprastų pasikeitusio pasaulio žiūrovai, kino jau gana sėkmingai išmokyti gerbti kitus - silpnus, patyrusius nelaimingą vaikystę ir išbandymą aukščiausia galia bei bėdų turgaus atvirumu, sugebantys atpažinti juose savo problemas ir nepaisyti klasinių skirtumų. Nors Firtho herojus neserga AIDS, nėra gėjus, nelaimingas žudikas ar ekscentriškas menininkas, neabejoju, kad žiūrovams ir „Oskarų“ balsuotojams jis bus toks pat artimas ir suprantamas.