Kunstkamera

Aleksandra Piktytė
Vienas iš geriausių visų laikų bitininkystės ir ekologiškumo šūkių - „Jeigu bitės išnyks nuo žemės paviršiaus, žmonijai gyventi liks ketveri metai“ - priskiriamas Albertui Einsteinui.

Jis mirė 1955, bet viskas, ką jis padarė ir pasakė, yra kruopščiai dokumentuota. Apie bites Einsteinas nesakė nieko. Šią frazę 1994 metų sausį sugalvojo bičių augintojų lobistai, protestuodami prieš medaus iš trečiųjų šalių importo sąlygas ir aukštas cukraus kainas, kurios gerokai pasunkino konkurencines ES bičių augintojų galimybes.

 

Kadangi šiuolaikinis menas yra tikroji etninė kultūra, o racionalizuotas romantizmas „Biosalos“ pavidalu keičia „Maximas“, archajiškų lietuviškų temų grįžimas į šiuolaikinio meno sceną buvo tik laiko klausimas: Artūro Railos geoenergetiniai žemėlapiai, Andriaus Rugio garso koriai, o dabar ir Andriaus Ermino bičių avilių skulptūros.

 

Metus Šv. Jono gatvės galerija pradėjo didele personaline brolių Nerijaus ir Andriaus Erminų paroda. Šie menininkai dalyvavo Lietuvos dailininkų sąjungos 2009 m. rengtame skulptūros konkurse, kuriame geriausiu metų mažosios plastikos darbu buvo išrinkta Nerijaus Ermino skulptūra „Paniręs“. O geriausių darbų autoriams Lietuvos dailininkų sąjunga padeda surengti parodas.

 

Kalbėti apie parodą galima pradėti nuo romantiško broliško eksponavimosi pagal giminystės ryšius ir geriausias LDS'o tradicijas pobūdžio. Analogiškai chuliganišką parodos dalyvių atrankos būdą Valdas Ozarinskas panaudojo „Formalizme“, tik jo atveju tai buvo destruktyvu, o Andriaus ir Nerijaus Erminų paroda dvelkia vintažiniu optimizmu. Paroda užima visą galerijos ekspozicinį plotą ir rūsį. Kadangi erdvės labai nepatogios meno darbams, Erminai pasirinko kunstkameros eksponavimo būdą. Kitaip sakant, sudėjo, ką galėjo (ką turėjo) ir kur tik buvo vietos, todėl ne visi darbai vienodai įdomūs ir geri, dalis jų skirta tik užpildyti tuščius kambarius. Kita vertus, kunstkameriškumas - mielas eksponavimo būdas pavargusiems nuo baltų kubų.

 

Parodoje pristatomus Nerijaus Ermino darbus galima sąlygiškai skirstyti į dvi grupes. Pirmoji jų - kasdieniai daiktai mutantai. Jų transformacija iš daikto į kažką nėra baigtinė, o tik intervencinė - nerealybės vėžys realybės objekte. Šaka-ragai - „Trofėjus“ ir kt. Tai dizaineriški objektai, puikiai galintys apsigyventi namuose. Skulptūriniai humoro jausmo pratimėliai.

 

Kita Nerijaus Ermino darbų dalis - instaliacijos yra įdomesnės, nes jose daugiau meno ir mažiau dizaino: „Siena“, „Be garso“. Geriausias parodos darbas „Kai manęs čia nėra“ yra apgyvendintas pačiame tamsiausiame rūsio kampe, toks vienišas, liūdnas, plaukuotas kintančios formos baubas. Visiems Nerijaus Ermino darbams būdingas alisiškumas (nuo Alisos) ir akivaizdi didžiulė meilė visokiems realizmo užribiams.

 

Andrius Erminas rūsyje apgyvendino keletą skaniai kvepiančių lyg kremasteriškų (Chremasterio 1999 m. skulptūros, - red. past.), lyg krikščioniškų, lyg ekologiškų skulptūrų (bitės, medus, korys ir avilys - pernelyg stebuklingos medžiagos interpretacijoms). Akivaizdu, kad vieno Ermino parodoje yra daugiau nei kito ir vienas Erminas yra įdomesnis už kitą. (Menas - baisiai nedemokratiškas dalykas.)

 

Taigi Erminų paroda yra žiūrėtina, tai vienas geriausių Šv. Jono galerijos produktų, kiek teko matyti. Jeigu tai naujoji LDS'o kryptis, tai - pagaliau. Kita vertus, geras kuratorius būtų galėjęs parodą padaryti geresnę. Dabar akivaizdžiai gigantomaniški užmojai suvaldyti dideles ir sudėtingas galerijos erdves nėra visiškai pavykę. Gerai apgyvendinti tokias erdves kaip Šv. Jono gatvės galerijos būtų sudėtinga visiems menininkams, ne tik jauniems skulptoriams. Kaip sakė Mies van der Rohe, kartais mažiau yra daugiau.

 

Paroda veikia iki vasario 5 d.

LDS Šv. Jono gatvės galerija (Šv. Jono g. 11, Vilnius) dirba antradienį-penktadienį 12-19 val., šeštadienį 12-16 val.


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.