7 meno dienos

Pirmiausia neradau atsakymo, ar tai istorinė muziejinė paroda, pristatanti praėjusio dvidešimtmečio mitologiją, ar šiandienos aktualijų. Tapytojų grupė, susikūrusi 1990 metais, anot anotacijų, anuomet kovojo su tapybos kameriškumu ir dar keliais dalykais (kelių dėstytojų maniera, ideologija, tam tikromis tradicijomis, užsisėdėjimu, savijautos ankštumu). Kiekvienas tai darė individualiai. Kovojo, matyt, ir su dekoratyvumu, bet Vytautas Dubauskas, regis, iš šios kovos pasitraukė, nors jo teptuko kirtis vis dar vaizduojasi esąs skausmingai aštrus. Kai kurie kiti irgi atrodo nebekovojantys, o vis reprodukuojantys ankstesnę kovą.

Galbūt kiek ankstėliau „Angies“ individualistai spinduliavo daugiau juos siejančių vertybių, bet sukonstruotoji jau brandžių menininkų paroda, regis, jungia pernelyg skirtingus kūrybinius tikslus turinčius žmones, kad vadintųsi grupe. Kita vertus, rečiau pasirodantiems menininkams solidus užnugaris praverčia, padeda atrodyti svariau. Galbūt daugumai „angistų“ vis dar imponuoja dideli formatai, kitiems - tapybos impulso (atsidavimo apsėdimui) svarba. Toliau mano pastangos ieškoti bendrybių atrodytų pernelyg dirbtinai.

Todėl parodoje, siekiant vientisumo, atsirado skirtingo laikotarpio skirtingų menininkų kūriniai. Matyti, kad norėta sužvejoti efektingiausius per 20 metų grupės narių - Alfonso Vilpišausko, Jono Gasiūno, Henriko Čerapo, Rimvydo Jankausko-Kampo, Vytauto Dubausko, Kęstučio Lupeikio, Raimondo Gailiūno, Eimučio Markūno, Mikalojaus Šalkausko, Arūno Vaikūno, Antano Obcarsko, Jono Arčikausko - sukurtus darbus. Kai tenka rinktis iš tokios gausybės kūrinių, kiekvienas, matyt, rinktųsi savaip, todėl „Angies“ retrospektyvos veidas teoriškai gali turėti tūkstančius variantų.

Parodoje pristatytasis atrodė gana sėkmingas. Nekyla jokių abejonių dėl Rimvido Jankausko-Kampo „Samurajaus“ (1993) parodymo svarbos, teužsimegztų tik nekaršta diskusija, kurį iš Ričardo Nemeikšio konfeti ant kartono rodyti. Tačiau niekaip nesuprantu, kam antrą kartą iš eilės „Angies“ parodoje demonstruoti tą pačią Alfonso Vilpišausko darbų seriją (ant paviršiaus prispaudyta keliais sluoksniais grynų dažų): man ji ir toliau atrodo kaip tiesiog labai blogas pokštas, ignoruojantis meno istoriją. Juolab kad A. Vilpišauskas tapyti moka puikiai, nors ir neturi daug didelio formato darbų, nuo kurių taip apsvaigę jo mokiniai.

Tuo galite įsitikinti įsigiję praėjusią savaitę pristatytą „Angies“ etapinį albumą, neabejotinai vertingą vien dėl sukauptos į vieną vietą vaizdinės medžiagos. Albumas klostėsi demokratiškai, todėl chaotiškumo, netolygumo ir reikėjo tikėtis. Kiekvienas menininkas gavo vietos pristatyti save pats parinkdamas tekstus, ištraukdamas senas jam patinkančias recenzijas. Pavyzdžiui, Henrikas Čerapas nusprendė užsisklęsti ir paliko tik vaizdus. Raimondas Gailiūnas dienoraščio forma kuo nuoširdžiausiai papasakojo, kaip kūrybą veikia skirtingos dirbtuvės, kokie klausimai neduoda ramybės dirbant. Mane, tiesą pasakius, Raimondo tekstas labiausiai ir patraukė, nes žmogus kalba tik apie kūrybą. Kalba taip, kaip ir tapo, - įsijautęs, atsivėręs. Su skausmu, baime ir džiaugsmo dūriais.

Kiti tekstai daugiau kuria mitą (vadybinio pobūdžio), jie paremti atsiminimais, kažkieno pasisakymais, bandymais apibendrinti; čia vardijamos premijos ir žeriami menininko svarbą įteisinantys teiginiai. Albumo tonacija primena Holivudinį kiną, tiksliau, herojaus lipdymo strategijas, kurios akivaizdžios, pavyzdžiui, filme „Kietas riešutėlis“ su Bruce'u Willisu. Šie rašiniai įdomūs daugiau antropologiškai - galima sekti ir stebėtis, kaip žmogus nori save matyti ir pristatyti, kiek tam skiria dėmesio, kokias pasirenka priemones. Štai Jonas Gasiūnas pasitiki tik jo pasaulėžiūrai artima meno kritike Milda Žvirblyte, teigiančia, jog „Gasiūnas yra vienas svarbiausių savo kartos šiuolaikinės tapybos kūrėjų Lietuvoje XX a.“. Tik gavus Nacionalinę premiją, žinoma, ne nuodėmė taip teigti, tačiau balsas iš šalies skambėtų labiau įtikinamai. Albume vertingos Arvydo Žalpio (parodos kuratorius drauge su Jonu Gasiūnu), Viktoro Liutkaus ir Mildos Žvirblytės įžangos, taip pat duoklė jau Anapilin išėjusiems grupės nariams - Rimvidui Jankauskui-Kampui, Mikalojui Šalkauskui. Papildytas „Angies“ mitas rutuliojasi sėkmingai, nors ir provokuodamas diskusijas daugeliu temų.

Viena iš jų, pavyzdžiui, galėtų būti tokia: visi įžangoje pasisakę autoriai (ir gal kiti menininkų skiltyse) užsimena, kad „angistai“ neapsiribojo vien tapyba, kūrė ir videodarbų, ir instaliacijų, ir skulptūrų bei objektų. Tačiau aš nuodingai suabejočiau, ar tai buvo naudinga. Gal tik keliais atvejais. Mano atminties muziejuje „Angis“ daugiausiai nuveikė tapyboje, šią suvokiant kaip autonomišką plokščią paviršių (ar mediją), nebūtinai nuteptą dažais.

Paroda veikė iki sausio 24 d.

Albumą „Angis“ galima įsigyti Vilniaus dailės akademijos galerijose, taip pat teiraukitės knygynuose.