Ne paslaptis, kad dažnas šokio spektaklio aprašas neatitiks to, kas bus parodyta scenoje, arba tik dar labiau suglumins žiūrovą. Sunku aprašyti tai, kas nereiškiama kalba, tačiau kai programėlėje tėra kokie šeši sakiniai apie Tamsos ir Šviesos priešybes, kovą, pradžią ir pabaigą, kyla įtarimų. Ką jau kalbėti apie tai, kad šių „pradų“ kova vyksta bene kiekviename sceniniame kūrinyje, tokios temos pasirinkimas vėl panardina į abstraktumą, kuriame net ir originaliausios individualios interpretacijos gali pranykti.
Šokėjos (Agnė Ramanauskaitė, Edita Stundytė ir Erika Vizbaraitė) pasirodymą pradėjo slinkdamos palei galinę Juodosios salės sieną. Ant sienos buvo rodomos projekcijos (Mindaugas Arlinskas), vaizduojančios įvairių žmonių veidus. Vėlgi įdomu, kad projekcijos autoriaus pavardė programėlėje atsidūrė paskutinę minutę, įrašyta ranka, nubraukus Vytauto Narbuto pavardę. Gal šis videomenininkas būtų pasiūlęs kitokį sprendimą? Pasirodymo pradžioje ir pabaigoje matyti veidai gan tiesmukai reiškė, kad bandyta kalbėti apie visus žmones, sujungiant jų patirtis.
Šokis prasideda tamsos sferoje. Prieblandoje juda trys figūros, lyg medžių kamienai. Šokėjos, įsisupusios į audeklą, lyg įlindusios į siaurus ilgus maišus, žaidžia uždengto kūno judesiais išgaunamomis formomis. Sprendimas vizualiai patrauklus, nors ne kartą matytas, be to, galima lengvai nuspėti tolesnę eigą - kūnų išsinėrimą į laisvę lyg iš kokonų. Galima nuspėti, kad kai tai įvyks, tamsa, gaubusi šokėjas, pradės tolti. Čia galėtum tikėtis išvysti tris asmenybes, skirtingai einančias į tikslą, atsikratančias tamsos - savo baimių. Tačiau nervingi judesiai ilgainiui parodo, kad šviesoje tik dar nejaukiau.
Visą vyksmą į tris dalis akivaizdžiai suskirsto kostiumų kaita. Iš tamsaus audeklo išsinėrusios šokėjos pasirodo baltais kostiumais, apatinė jų dalis, panaši į kelnes, vėliau tampa ilgais baltais sijonais. Stilingi, paprasti ir funkcionalūs Rūtos Biliūnaitės kostiumai paryškina spalvines spektaklio prasmes, dera su paprasta, bet estetiška Stundytės choreografija. Vis dėlto tenka pridurti, kad ji matyta ir nuobodi.
Šokio kombinacijos švarios, tvarkingos, tačiau dažnai primena trenažams skirtus pratimų rinkinius, joms trūksta įtaigumo. Žiūrėdama dramos spektaklį kartais save pagaunu, kad pro ausis praslydo sakytas tekstas, šįkart pro akis praslysdavo judesiai. Vizualioji spektaklio dalis tiesiog nepatraukia žiūrovo dėmesio. Veiksmai nėra pateisinti mintimi. Visą laiką matome tik ryškų šviesos ir tamsos kontrastų žaismą. Nepasakyčiau, kad išvydau šokėjų individualybių kaitą. Choreografijoje tai irgi sunku pastebėti - kombinacijos nuolat kartojamos, emocijos beveik nekinta. Glumina ir žiedinės kompozicijos pasirinkimas spektaklyje, kuriame (bent jau turėtų būti) kalbama apie žmogaus kelią į kažkokį tikslą, o galų gale vis vien grįžtama ten pat.
Šokėjas individualizuoja jų plastika. Tikslūs, bet švelnūs Stuntytės judesiai, griežtas Ramanauskaitės piešinys ir iš konteksto kiek iškrentanti plačių mostų, sakytum, aptaki Vizbaraitės plastika. Kiekvienos jų solines kombinacijas vėlgi paprastai, bet skoningai išskyrė apšvietimas (šviesų dailininkas - Vladimiras Šerstabojevas). Vienintelė bėda - visi naudoti formalūs sprendimai taip pat nesublizgėjo naujumu: šviesos apskritimai ant grindų, skirtingų erdvių atskyrimas geometrinėmis figūromis, nušviesti takai šokėjoms... Visa tai jau galėtume įtraukti į lietuvių šiuolaikinio šokio spektaklių apšvietimo pradžiamokslį.
Žinoma, vertinant spektaklį nėra svarbiausia ieškoti inovatyvių sprendimų, bet stebėti scenoje iš jau matytų gabalėlių surinktas kompozicijas neįdomu. Judėjimas į šviesą, vadavimasis iš savųjų baimių taip ir neišvystė įtampos. Ryškesni akcentai girdimi muzikoje (kompozitorė - Rita Mačiliūnaitė), šis projekto komponentas iš tiesų nusipelno pagyrimų, nors taip ir liko choreografės bei atlikėjų neišnaudotas - šokėjos judėjo pabrėžtinai sinchroniškai, į muzikos taktą, bet nerado su ja emocinio ryšio. Taigi muzika tapo svarbesnė nei šokis, ji lyg už virvučių timpčiojo atlikėjas scenoje.
Emocijų, įtaigumo stygius scenoje gali būti lengvai paaiškinamas jau minėtu idėjų abstraktumu. Stebint spektaklį ne kartą kildavo mintis, kad pristačius šį vyksmą labiau kaip performatyvų projektą, žiūrovus prisileidus arčiau, galbūt net ratu aplink šokėjas, atsirastų naujas santykis ir, savaime suprantama, žvilgsnis. Neieškodamas naratyvo, įdomesnės formos, galėtum iš arti stebėti dirbančius, judančius kūnus. Primygtinis šokėjų artumas galėtų išprovokuoti emocines ir jų pačių, ir žiūrovų reakcijas.