Waldemaro Krzysteko filmas „Mažoji Maskva“ (LTV, 16 d. 21.15) prieš kelerius metus buvo apdovanotas Lenkų kino festivalio Gdynėje „Auksiniais liūtais“ ir sukėlė gana didelį skandalą, nes akivaizdžiai geriausi festivalio filmai, tarp jų ir mano didžiai garbinamo Jerzy Skolimowskio „Keturios naktys su Ana“, liko apeiti. Žiuri teisinosi norėjęs apdovanoti filmą, kuris gali sujaudinti žiūrovus. Ir įrodinėjo, kad klasikinė melodrama yra gerbtinas žanras. Nežinau, ar sentimentalumas - slaviškas bruožas, bet filmo herojai šiuo požiūriu atrodo chrestomatiški. Pagrindinė filmo herojė Vera (Svetlana Chodčenkova) 1968-aisiais atvyksta į Lenkijos pakraštį Legnicą, kur įsikūręs didžiausias sovietų armijos garnizonas Rytų Europoje. Todėl miestas ir buvo vadinamas „mažąja Maskva“. Vera atvyko kartu su vyru - lakūnu Jura. Moteris domisi lenkų kultūra, žavisi Ewos Demarczyk dainomis ir net pati pasiryžta sudainuoti jos „Grande Valse Brillante“. Dainų konkurse ji susipažįsta su lenku karininku patriotu. Bet meilė įsiplieskia iškart. Vera pagimdo mergaitę ir miršta paslaptingomis aplinkybėmis, kai Jura gauna užduotį skristi į maištingąją Čekoslovakiją. Po trisdešimties metų aplankyti jos kapo atvyksta dukra su tėvu. Mergina nekenčia motinos, nes mano, kad ši ją išdavė, bet sužino tikrąją Veros meilės istoriją. Žinoma, „Mažoji Maskva“ - tai melodrama, bet panašaus siužeto lietuvių kinematografininkai, matyt, imsis dar negreit. Įsivaizduoti filmą apie lietuvį, kuris pamilsta kad ir jau nebeegzistuojančiame Šiaurės miestelyje gyvenančią rusę, būtų sunku.
„Mažoji Maskva“ kruopščiai atkuria ir jau išnykusią buitį, ir tam tikrus nacionalinius stereotipus, kuriuos filme sulaužo aistra. Chodčenkova, kuri filme vaidina ir Verą, ir jos suaugusią dukterį, įdomiai kuria dvi skirtingas moteris - savo laiko kūdikius. Aistringoji Vera įsitikinusi, kad meilė - svarbiausia, bet pabandykite tai paaiškinti jos racionaliai dukteriai. Tačiau melodramos žanras todėl ir populiarus iki šiol, kad teigia jausmų, o ne proto valdžią.
LNK (16 d. 01.35) parodys kitokią šeimos dramą - 2005 m. Noah Baumbacho sukurtą „Kalmarą ir banginį“. Filmo herojus Bernardas yra tikras snobas. Jis laiko save didžiu rašytoju, kurio, deja, vis dar nepripažįsta, todėl privalo pelnytis duoną sunkiu universiteto dėstytojo darbu. Bernardo žmona Džoana taip pat atranda rašytojos talentą. Kai šeimoje yra du menininkai, vienu menininku joje tikrai per daug. Natūralus vieno kūrėjo pavydas kitam suskaldo šeimą, du sūnus (vieną iš jų suvaidino pagrindinis „Socialinio tinklalapio“ veikėjas Jesse Eisenbergas) privalo rinktis, kurio iš tėvų pusėje jis bus. Netrukus tėvai suranda naujus susidomėjimo objektus, bet tie romanai, matyt, tik praturtins jų kūrybą.
Šeimos dramos baigiasi įvairiai. Erico Barbier filmo „Gyvatė“ (LTV, šįvakar, 14 d. 23 val.) herojus Vensanas skiriasi su žmona ir kovoja už teisę globoti vaikus. Jo situaciją komplikuoja seno draugo Žozefo atsiradimas. Jis tarsi ir užjaučia Vensaną, bet iš tikrųjų yra žudikas, jau ne vienus metus planuojantis kerštą. Vensanas atsiduria pragare ir turi apsispręsti, kokį ginklą pasirinks. Be abejo, filme nustebins įdomus Yvano Attalio ir Clovis Cornillaco duetas.
Sydney Pollaco trileris „Vertėja“ (LNK, 17 d. 22.30) rodo, kad ir intelektualus darbas kartais gali būti pavojingas. Nicole Kidman suvaidinta Jungtinių Tautų vertėja atsitiktinai nugirsta pokalbį, iš kurio aišku, kad planuojama nužudyti vienos Afrikos šalies vadovą. Nuo tada moteris taip pat tampa žudiko taikiniu. Moterį saugantis FTB agentas sužino sudėtingą jos gyvenimo Afrikoje istoriją. Nelabai vykusi „Vertėja“ - puikus pavyzdys, kaip paprastas žiūrovas supažindinamas su sudėtingomis šiuolaikinio globalizuoto pasaulio problemomis. Kartais abejoju, ar tuo verta užsiimti geriems režisieriams, ar tokie supaprastinti filmai dar labiau nekvailina auditorijos, kuriai jie skirti.
To, žinoma nepasakysi apie Nagisos Oshimos filmą „Laimingų Kalėdų, misteri Lorensai“ (LTV, 16 d. 23.20). Tai suprantama, nes jis pasirodė 1983 m., kai filmai buvo kuriami subrendusiems ir protingiems žmonėms. Veiksmo vieta - japonų belaisvių stovykla Javos saloje. Herojai - 1942 m. toje stovykloje atsidūrę belaisviai anglų karininkai. Tarp vieno iš jų ir japono stovyklos viršininko prasideda keistas, netikėtų erotinių poteksčių prisodrintas žaidimas, nors kiekvienas to žaidimo dalyvis gina savo vertybes, kultūrą ir garbę. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė Davidas Bowie, Tomas Conti, puikią filmo muziką sukomponavęs Ryuichi Sakamoto ir tada dar tik populiarus aktorius Takeshi Kitano. Pamenu, pirmąkart pamatytas filmas darė bombos įspūdį. Įdomu, kaip jis pasirodys dabar.
Dar vienas nostalgiškas prisiminimas - Jiri Menzelio 1981 m. komedija „Senais gerais laikais“ (LTV2, 19 d. 19.05) - autobiografinės Bohumilo Hrabalo knygos ekranizacija. Knygoje Hrabalas aprašo, kas atsitiko tėvams iki tol, kol jie jį pradėjo. Bijau skaičiuoti, kiek kartų mačiau filmą, bet niekad negaliu atsispirti norui pasižiūrėti jį dar kartą. Magdos Vãšãryovos herojei - jauno ir ambicingo alaus daryklos valdytojo žmonai - ankšta jos jaukiame butelyje ir padorios žmonos vaidmenyje. Todėl ji veliasi į visokias nelabai sveiko vyro brolio Pepino avantiūras, kurios, švelniai tariant, trikdo padorius miestelio gyventojus. Moterį bandoma sutramdyti rituališku jos ilgų plaukų kirpimu. Neabejoju, kad apie šią sceną feministės gali parašyti traktatus. Bet mane labiau jaudina kita, kai gražuolė geria alų. Tai - pati erotiškiausia filmo scena. Jai neprilygsta jokios „9 ½ savaitės“.
Jei nuspręsite žiūrėti Lasse's Halstrómo filmą „Hačiko. Šuns istorija“ (TV3, 16 d. 13.40), patariu šalia pasidėti daug nosinių. Filmas sukurtas 2009 m., bet jis yra 1987 m. japonų filmo „Hachiko monogatari“ (rež. Seijiro Koyama) perdirbinys. Tame filme buvo pasakojama autentiška 4-ajame dešimtmetyje japonus sujaudinusi istorija apie šunį, kuris beveik dešimt metų kasdien autobuso stotelėje laukė savo mirusio šeimininko. Hačiko tapo nacionaliniu didvyriu, tautinės tapatybės dalimi.
Richardo Gere'o herojus - muzikos dėstytojas Parkeris - nusprendžia priglausti gatvėje rastą šunelį ir pavadina jį Hačiko. Prisirišimas ir meilė pakeis jų abiejų gyvenimą. Šunelis kas rytą lydi šeimininką į geležinkelio stotį ir kasdien jį pasitinka. Kai vieną dieną Parkeris nebegrįžta, Hačiko jo nusprendžia laukti toliau. Gere'as sako, kad šunys žmonėms nuolat primena, kas iš tikrųjų gyvenime yra svarbu. Jis visiškai teisus.
Jūsų -
Jonas Ūbis