Projekto organizatorė Jurgė Pociūtė-Skiauterienė, ilgą laiką dirbusi kaip interjero dizainerė, pastebėjo liūdną tendenciją, kad žmonės, užuot pirkę patikusį menininko darbą, įsigyja plazminį televizorių ir geriausiu atveju ant sienos užsiklijuoja žaismingą lipduką su drugeliais. „Antigalerijos“ ekspozicija-pardavimas siekė išsklaidyti mitą, kad gražūs ir vertingi darbai būtinai turi būti brangi investicija.
Ar pavadinimas „Antigalerija“ nusako jūsų pažiūras į kitas meno galerijas kaip institucijas?
Tai yra socialinis neinstitucinis trijų dienų per metus įvykis, arba „penkiolika minučių“ šlovės jauniesiems menininkams, kurie čia gavo progą pasirodyti viešai. Visi dalyviai buvo pradedantys menininkai, anksčiau niekur neeksponavę savo darbų. Kūrėjai dalyvavo tikėdamiesi, kad jų darbus kažkas pastebės ir nupirks. Ne paslaptis, kad daugelio tų kūrinių kitos galerijos tiesiog nepriėmė, nes į jas sunku papulti, o kai kurie tiesiog nedrįso ten kreiptis.
Šis projektas vyko pirmą kartą, bet dabar jau žinau, kad jis vyks ir kitais metais. Labai noriu, kad tai taptų kasmetiniu reiškiniu. Trijų dienų renginio laikotarpis leidžia išvengti didelių organizacinių išlaidų, o kartu sumažinti komisinį pardavimo mokestį, taigi garantuoja mažesnes kūrinių kainas. Mugėje kainos svyravo nuo 50 iki 4500 litų, tad menas buvo prieinamas visiems.
Pagal kokius kriterijus atrinkote dalyvių darbus?
Visų pirma tai turėjo būti menu užsiimantis žmogus. Dalyvių amžius įtakos neturėjo, galėjo dalyvauti ir penkiasdešimtmetis, kuris neseniai pradėjo piešti ir jam puikiai sekasi, tokiu atveju jis taip pat yra „jaunasis“ menininkas. Šiam renginiui pakviečiau komisiją, ją sudarė Birutė Zokaitytė, Rimas Valeikis ir Vitalijus Čepkauskas. Jie įvertino darbų profesionalumą. Aš pati asmeniškai nesijaučiu turinti tiek patirties, kad galėčiau spręsti apie darbų kokybę.
Kaip kilo pats sumanymas? Ar jūs jaučiatės vykdanti tam tikrą kultūrinę misiją, kurios tikslas populiarinti jaunus menininkus, ar jus labiau domino patyrinėti šiuolaikinio meno rinkos padėtį Lietuvoje?
Šis renginys brendo mano galvoje apie pusantrų metų. Nemanau, kad tai komercija. Praktiškai nieko iš renginio neuždirbau. Dalyvių mokestis ir mano komisiniai buvo simboliniai. Stengiausi, kad kainos liktų prieinamos.
Vieną dieną „Antigalerija“ gali tapti komercine, bet tikriausiai tam reikia didesnio masto. Mano galva, tai yra daugiau socialinis projektas: dalyviams tai svarbi proga, nes jie nepaprastai vertina tą akimirką, kai gali prisistatyti visuomenei. Renginyje buvo net kelios sėkmės istorijos, kai darbai iškeliavo ir į Londoną pas kolekcionierius, į reklamos agentūras. Jaunų žmonių sėkmė daro renginį prasmingą. Aš jiems linkiu kuo didžiausios sėkmės. Tikriausiai tai galima būtų pavadinti kultūrine misija.
Bendradarbiavote su „Pravda naujokais“.
Taip, mūsų idėjos sutapo. Organizuodami šį renginį, ieškojome finansavimo, bet mumis niekas nepatikėjo. Neketinau pasiduoti. Kalbėjomės su „Pravda“, jiems labai patiko idėja, nes jie dirba su jaunais muzikantais, įvairiais kūrėjais. Ir jie kaip tik norėjo rengti jaunų menininkų projektą „Pravdos naujokai“. Taigi atsidūriau tinkamoje vietoje tinkamu laiku.
Minėjote, kad projektas bus tęstinis, kad kitais metais kviesite ir užsienio menininkus?
Aš tikiuosi, kad man pavyks, dabar dar negaliu pasakyti detalių. Kol kas reikia išanalizuoti šio renginio patirtį. O jis praėjo labai sėkmingai - per tris dienas mes pardavėme 26 iš 100 darbų. Paprastai galerijos tokių rezultatų nepasiekia ir per mėnesį. Tokia sėkmė nustebino. Man tai buvo labiau eksperimentas. Kai pradėjau rinkti dalyvių darbus ir su jais bendrauti, iškart supratau, kad dalyviams to reikia. O per renginį supratau, kad ir pirkėjams to reikia, nes žmonėms, kurie negali mokėti tūkstančių, irgi reikia kokybiško meno namie. Ir aš tikrai noriu plėstis su „Antigalerijos“ projektu.
Kas renginyje buvo perkamiausia? Ar jautėsi tokios tendencijos, kad vienas ar kitas žanras ar stilius yra paklausesnis?
Susidariau įspūdį, kad žmonėms reikia tapybos. Nežinau, ar tai yra tendencija, bet žmonės ateidavo ir prašydavo: „Man reikia potėpio.“ Turėjome įvairiausių žanrų darbų: labai stiprios, profesionalios grafikos (ofortų, medžio raižinių), aliejinės tapybos, keramikos, bet paklausiausia buvo tapyba. Pavyzdžiui, viena dalyvė pardavė beveik visus parodoje pristatytus tapybos darbus. Džiaugiuosi tuo, nes matau, kad žmonės nori kažko natūralaus, jie pavargę nuo primityvių reprodukcijų.
Koks jūsų požiūris apskritai į meno rinką Lietuvoje, į aukcionus?
Aukcionuose neteko lankytis. Tačiau savo darbe su meno kūriniais susiduriu nuolat. Man nepatinka namai be paveikslų. Savo klientams primygtinai neperšu meno, kai įrenginėju interjerus, visada galutinius sprendimus daro namų savininkai. Juk paveikslai yra labai asmeniškas dalykas, žmogus turi pats pajusti, kas jam tinka.
O kokius autorius mėgstate Jūs?
Turiu pasaulinių favoritų, atiduodu pagarbą Hundertwasseriui - jis vienas iš mano mėgstamų. Taip pat vertinu ispanų dailę, bet labiausiai - savo aukciono dalyvius. Tie darbai turi tokios nuoširdžios, jaunatviškos energijos. Man paveiksle svarbiausia dailininko energija, perduodama kitiems. Manau, kad geras yra toks darbas, kurio energija, vibracijos sutampa su tavosiomis.
Parengė Justė Kučinskaitė