Violetos galia

Beata Leščinska
Kaip švęsti šventes? Kartais dėl visiškai nepirmaeilių klausimų tenka gerai pasukti galvą. Moterys suformuluotų paprasčiau - kaip puoštis šventėms, pavyzdžiui, sutinkant Naujuosius operoje. Tačiau šventes rengiantiesiems iškyla „globalesnis“ klausimas - kaip „aprengti“ pačią šventę, kad ji išties tokia būtų. Minėdamas Operos 90-metį Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras priėmė labai paprastą, bet veiksmingą sprendimą - pakvietė garsiausią dabarties lietuvių operos primadoną Violetą Urmanavičiūtę-Urmaną dainuoti spektaklį ir šventinį Naujųjų metų koncertą.


Minėti biografinių dainininkės faktų tikrai nereikia, puikiai žinome, kas ji, ko ji pasiekė, kad karjerą pradėjo kaip mecosopranas, o dabar dainuoja sopranu (nuo 2002 metų). Galbūt įdomesnė būtų informacija apie jos pastarąjį sezoną, kuris, kaip pati sako, prabėgo po Richardo Wagnerio „Tristano ir Izoldos“ ženklu.

 

„Rugsėjo mėnesį likimas dovanojo vieną iš pačių fantastiškiausių patyrimų mano, kaip muzikės ir dainininkės, karjeroje: dainavau Izoldą pusiau sceniniame atlikime, diriguojant Esa-Pekka Salonenui (Londone, Birmingeme, Dortmunde ir Liucernoje). Tai buvo išties magiška. [...] tikras išsipildymas!“ („Lietuvos publikai - tik patys įdomiausi kūriniai!“. „Bravissimo“, 2010/2011 gruodis-sausis)

 

Po šių atlikimų su E.-P. Saloneno diriguojamu Londono filharmonijos orkestru buvo pajudintas, kaip sako V. Urmanavičiūtė, net pačios Birgit Nilsson „sostas“, mat iki šiol ji laikyta tobula operos Izolda. „Opera Britannia“ kritikas Stephenas J. Tayloras rašė:

 

„Girdėjau, kaip šį vaidmenį teatro scenoje interpretavo Nilsson ir Caballé. Sudėję šių dviejų primadonų balsus, gautume Urmanos vokalo skambesį, tačiau neišgirstume pirmosios solistės dainavimui būdingos rizikingos intonacijos ar vis augančio įtampos pojūčio antrosios atlikime. Urmana padainavo absoliučiai techniškai nepriekaištingą, nuostabaus skambesio, nepaprastai sustyguotą Liebestod - šiame mirtingųjų pasaulyje didesnio tobulumo dar nebuvo...“ („Opera Britannia“, 2010 09 27).

 

Vasarą taip pat vyko du koncertiniai „Tristano“ atlikimai Kelne ir BBC Promenadų festivalyje Londone diriguojant Semionui Byčkovui, ir Baden-Badeno festivalyje, serui Simonui Rattle'ui diriguojant istorinių instrumentų orkestrui. Jo skambesys, pasak V. Urmanavičiūtės, ypač švelnus piano vietose, bet forte gali užgožti solistus. Dirigentas dėjo daug pastangų, kad taip neatsitiktų. Įdomu, kad būtent su S. Rattle'u V. Urmanavičiūtė dainavo „Tristano ir Izoldos“ spektaklius 2009-ųjų gruodį Vienos valstybinėje operoje: „Su maestro Rattle'u muzikavome vienas kitą įkvėpdami. Jis ne tik puikus dirigentas, bet ir labai jautrus bei mielas žmogus.“ („Bravissimo“, 2010/2011 gruodis-sausis).

 

Beje, viena iš mėgstamiausių V. Urmanavičiūtės partijų yra Kundri iš R. Wagnerio „Parsifalio“: „Dainuoti Kundri man visada yra tarsi totalus išgyvenimas ir veik persikūnijimas. Manau, kad mano balsas tobulai tinka šiai partijai, nes čia reikalinga sujungti mecosoprano centrinio registro spalvas ir dramatinio soprano ekspresyvumą aukštame registre, kas, beje, yra labai tipiška tokioms partijoms kaip Izolda ar Brunhilda.“ („Bravissimo“, 2010/2011 gruodis-sausis).

 

Akivaizdu, kad po „itališkojo“ periodo - 2009-aisiais solistė dainavo ypač daug „Aidų“ - V. Urmanavičiūtė aiškiai linksta R. Wagnerio pusėn, netgi sako, kad po turnė su E.-P. Salonenu („jis nuostabus žmogus ir profesionalas, be jokio išaukštinto ego, kas ypač malonu“) norėjo dainuoti vien tik Izoldą, bet vėl ilgam turi grįžti į itališką repertuarą.

 

Vis dėlto repertuaras repertuarui nelygu. Stipraus ir plataus diapazono, visuose registruose nepriekaištingai išlyginto balso reikalauja tiek Leonora G. Verdi „Likimo galioje“, kur gruodžio 28 d. LNOBT scenoje girdėjome V. Urmanavičiūtę (dirigavo Gintaras Rinkevičius), tiek Odabela Verdi „Atiloje“. Šiuo vaidmeniu solistė gegužę debiutavo Niujorko Metropolitano operoje diriguojant Riccardo Mutti, o Odabelos ariją girdėjome Naujamečiame koncerte Vilniuje gruodžio 31 d. (dirigavo Robertas Šervenikas). Šiose partijose įsivaizduojamo itališkojo repertuaro „lengvumo“ nė su žiburiu nerasi.

 

Tad nors dabartinės brandžiosios V. Urmanavičiūtės Izoldos Vilniuje neišgirdome (bene kiek daugiau nei prieš 10 metų dainininkė yra atlikusi Izoldos „Liebestod“ su Nacionaliniu simfoniniu orkestru diriguojant Juozui Domarkui), pastaraisiais metais gerokai suintensyvėjęs solistės pasirodymų tėvynėje tvarkaraštis - 2009-2010 m. jų buvo keturi - leidžia viltis, kad ir jos Izolda gali atkeliauti į Lietuvą.

 

Vis dėlto nemenkesne vertybe laikau V. Urmanavičiūtės dalyvavimą G. Verdi „Likimo galios“ spektaklyje LNOBT. Natūrali teatrinė terpė, kai arija - „perliukas“ ar kitas populiarus epizodas nuosekliai išplaukia iš kūrinio visumos, o ne pateikiamas tik kaip mažas, nors ir labai vertingas, dailus suvenyras, leidžia gėrėtis dainininko kuriamo vaidmens visuma, turint galimybę įvertinti ir charakterio bei muzikinę, interpretacinę dinamiką. Vertinga man atrodo ir tai, kad čia pat gruodį Leonorą lietuvių primadona vaidino Florencijoje, diriguojant Zubinui Mehtai. Tad galima spėti, kad matėme tą pačią muzikinę interpretaciją, kuri išties turi individualios V. Urmanavičiūtės atlikimo žymės ir pagal kurią galima spręsti apie jos požiūrį į atlikimą apskritai. Beje, nors dainininkės kūrybinė biografija mirga garsių dirigentų pavardėmis, ji akcentuoja, kad visuomet pati turi labai aiškią muzikinę vaidmens viziją, kurią bendradarbiaudama su dirigentu nebijo siūlyti (ir dažniausiai toji vizija būna priimama, netgi inspiruoja dirigentus). „Likimo galios“ spektaklyje garsioji solistė ir G. Rinkevičius muzikavo išvien. Įdomu, kad Leonoros partija skambėjo visiškai kitaip, nei esu ją girdėjusi anksčiau diriguojant tam pačiam dirigentui.

 

Visų pirma į muzikinį ir dramatinį operos vyksmą V. Urmanavičiūtė iš karto įsiliejo intensyviai, ir operos prologas, kurį atsimenu iš ankstesnių atlikimų labiau kaip įžangą tolesniems dramatiškiems įvykiams, šį kartą nuskambėjo itin ryškiai - tarsi sprogimas, pirmapradis postūmis, nuo kurio jau vėliau nusidriekia viena ar kita veiksmo gijos. Žinoma, aistras pakurstė ir dramatiško temperamento nestokojantis balsingasis Badri Maisuradzė (Alvaras), sodriai ir gražiai skambėjo Liudo Norvaišo bosas (Markizas di Kalatrava), bet pirmiausia buvo justi stipri meninė V. Urmanavičiūtės įtaiga, netgi valia iš karto užmegzti atitinkamą ryšį su publika. Tikrą solistės gebėjimą paveikti savo santykį su publika galima buvo įvertinti Naujųjų metų koncerte, kai po gan atsargiai padainuotos Normos kavatinos iš Vincenzo Bellini operos (mat dainininkė kiek nesveikavo) solistė „susprogdino bombą“, kaip pati pasakytų, atlikusi ariją iš Alfredo Catalani operos „La Wally“ (dirigavo Modestas Pitrėnas). Tačiau grįžkime prie „Likimo galios“. Kaip moteriškai švelniai Leonora atrodė tolesniame operos veiksme, apsirengusi vyriškais drabužiais! Kas tą lėmė? Žinoma, dainavimas! Net ir tapusi sopranu V. Urmanavičiūtė neprarado kerinčio savo balso aksomo, minkštumo. Gražus, išpuoselėtas, sveikas balsas. Nepaprastai gražiai skambėjo jos ir pirmą kartą matyto boso iš Italijos Riccardo Zanellato (Tėvas prioras) ansambliai, pažymėti vienodos vokalinės kokybės: skambūs balsai, bet be forsavimo, nuosekliai vedama melodinė linija, tęsiama mintis. Ar tai yra „mokyklų“ specifika - skirtingas vokalinio grožio supratimas, ar vis dar taisoma mūsų teatro akustika ilgainiui paveikia balsus (kodėl šiųdviejų solistų balsai gerai skambėjo?), ar klimatas nepalankus, ar dėl kitų priežasčių, bet nemaža dalis mūsų solistų linkę į „kietą“ dainavimą, tarsi jie nuolat turėtų kovoti su nematoma siena, nepraleidžiančia į žiūrovų salę garso, lyg tą sieną reikėtų jėga pramušti. O bekovojant prarandamas laisvo muzikavimo pojūtis... Kalbu ne tik apie dainavusius spektaklyje solistus, tarp kurių matėme išdidų Don Karlą pateikusį Vytautą Juozapaitį, Priciozilos vaidmenį sukūrusią Inesą Linaburgytę, taip pat - Arūną Malikėną (Melitonė), Audrių Rubežių (Trabukas), Faustą Savickaitę (Kura), Egidijų Dauskurdį (Seniūnas), Ramūną Urbietį (Chirurgas). Dainavo LNOBT choras (meno vadovas Česlovas Radžiūnas).

 

Naujametiniame koncerte nuskambėjo „auksinis“ V. Urmanavičiūtės repertuaras: be minėtų Normos kavatinos, Vali ir Odabelos arijų koncerto publika išgirdo Aidos ir Madalenos iš Umberto Giordano operos „Andrė Šenjė“ arijas bei Rozalindos čardašą iš Johano Strausso operetės „Šikšnosparnis“. Bisui solistė sudainavo Toskos ariją „Vissi d'arte“ iš G. Puccini operos ir Vilijos dainą iš Franzo Leharo operetės „Linksmoji našlė“. Pirmą „rimtąją“ koncerto dalį dirigavo Modestas Pitrėnas, kurio batutos mostai pavertė LNOBT orkestrą savotišku brangakmeniu, žaižaruojančiu subtiliausiomis spalvomis. Antrajai, naujametines linksmybes pradėjusiai daliai dirigavo R. Šervenikas, pasirodęs kaip sumanus muzikinės šventės režisierius.

 

Nors solistė kiek nesveikavo, iš visos programos tik pirmoji jos atlikta Normos kavatina nuskambėjo ne taip įtaigiai, kaip iš jos lauktum, tuo tarpu efektingosios Odabelos arijos atlikimas, galima sakyti, iliustravo „New York Post“ recenzento žodžius: „...čia Urmana atskleidė kerštingajai Odabelai deramą dainavimo ugnį, trapumą ir didybę. Jau pačios pirmos arijos „Santo di patria“ beprotiškos koloratūros skambėjo nepaprastai užtikrintai.“ („New York Post“, 2010 02 25)

 

Belieka tradiciškai palinkėti, kad Violeta Urmanavičiūtė kuo dažniau atvyktų koncertuoti į Lietuvą, ir gal ne tiek įprastai pasvajoti išgirsti dainininkę „anose“ didžiosiose pasaulio scenose. Juk esame Europos Sąjungos piliečiai! Sienų nebėra. Nebent liko tos, kurios kausto mąstymą. Tad Naujųjų proga linkiu Jums ir sau įveikti vidines sienas ir įgyvendinti svajones.


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.