Šiuo filmu didžiajame kine debiutavęs Sfaras - garsus komiksų, animacinių filmų kūrėjas, vaikų knygų rašytojas. Apie tai, kaip sekėsi kurti filmą, skirtą populiariosios kultūros ikonai Serge'ui Gainsbourg'ui, Sfaras papasakojo „The Independent“. Pateikiame pasakojimo fragmentus.
Joannas Sfaras sako, kad augant Prancūzijoje buvo neįmanoma nežinoti, kas yra Serge'as Gainsbourg'as. Vaikams jis atrodė beprotiškai patrauklus - visuomet girtas ir nemandagus scenoje, besipykstantis su pažįstamais ir nepažįstamais žmonėmis, kalbantis apie seksą ir nemalonius dalykus, bet spinduliuojantis protą ir inteligentiškumą. Akivaizdu, kad Gainsbourg'as buvo intelektualesnis už ne vieną savo laiko garsenybę ir tai tiesiog prikaustė prie jo jaunuomenę. Atrodė, kad būti suaugusiam - nuostabiausias dalykas, vaikai nekantravo užaugti ir „nusitašyti“ kartu su Gainsbourg'u. Dainininkas turėjo rimtų bėdų dėl alkoholio. Visiems žinoma, kaip jis prašė draugų atnešti cigarečių į ligoninę iškart po širdies smūgio. Paklaustas, ar norėtų, kad jo vaikai Gainsbourg'ą laikytų savo idealu, Sfaras atsakė, kad tikrai neprieštarautų. Dainininkas buvo nekenksminga asmenybė. Jis kenkė sau, bet niekados kitiems. Sfaras abejoja, ar prancūzų jaunuomenę tebejaudina tai, kas jaudino Gainsbourg'o amžininkus. Šalis tapo kitokia, jaunimas auga kitaip nei anais laikais, kai norėjosi priešintis sistemai, sulaužyti visas taisykles ar stereotipus.
Didžiąją Gainsbourg'o gyvenimo meilę - aktorę ir dainininkę Jane Birkin - filme suvaidino Lucy Gordon. Britų aktorė atkakliai siekė šio vaidmens ir buvo atrinkta iš 500 kandidačių. Dieną prieš filmo rodymą Kanuose aktorė nusižudė. Pasak Sfaro, nelaimės šešėlis lydėjo jį per visą montažą, reikėjo iš paskutiniųjų stengtis nebūti liūdnam: „Filme gausu kadrų, į kuriuos nebegaliu žiūrėti. Kūrinys skirtas Lucy Gordon ne tik todėl, kad mes visi ją labai mylėjome, bet todėl, kad jis persmelktas gedulo, kurį išgyvenome.“ Nelaimė buvo netikėta ir nesuprantama, nes darbas su šia aktore labai džiugino. Sfarras prisimena: „Kažkuo ji priminė Katherine Hepburn - jos moteriškumas spinduliavo kitaip nei vyrus gundančių moterų.“
Kita skandalinga filmo herojaus meilužė buvo kino žvaigždė Brigitte Bardot, o jos vaidmenį sukūrė „vienintelė Prancūzijos diva“ - modelis ir aktorė Laetitia Casta. Perskaičiusi scenarijų, Casta sviedė jį žemėn ir privertė režisierių skaityti Bardot biografiją. B.B., kaip ir Gainsbourg'as, jau tapo legenda.
Didžiausias iššūkis Sfarui buvo Gainsbourg'o moteris parodyti taip, kad žiūrovai jas įsimylėtų: „Tai ne scenarijaus, o kameros judesių, apšvietimo, mizanscenų klausimas. Bardot visada sakydavo, kad buvimas šalia Gainsbourg'o ją verčia jaustis gražesnę. Man buvo svarbiau tai, kas slypi giliau, rūpėjo perteikti santykių esmę.“
Ericas Elmosnino, suvaidinęs legendinį dainininką, Prancūzijoje yra garsus teatro aktorius. Pasak režisieriaus, „jis neturėjo žalio supratimo apie kiną ir nežinojo nieko apie Gainsbourg'ą, todėl be galo nustebau, kad jis toks panašus į dainininką ir elegantiškas. Kiti aktoriai šį vaidmenį būtų priėmę kaip sunkią naštą, o Elmosnino, nieko nežinodamas apie kontroversišką jo asmenybę, manęs paklausė: „Nori prancūzų Kazanovos? Sukurkime naują macho tipą, kuris mano, kad yra bjaurus, ir priverčia daugybę gražiausių moterų stengtis įtikinti jį nebebūti tokį savikritišką. Tačiau jam nepavyksta savęs pamilti ir todėl kiekviena draugystė išslysta iš rankų.“
Sfaras sako, kad nenorėjo nei išteisinti, nei pasmerkti dainininko. Režisierius myli savo herojų, žavisi juo. Filosofiją studijavęs Sfaras prisipažįsta, kad visa jo kūryba remiasi tradicine morale, tačiau personažai su ja dažnai diskutuoja.
Iš pradžių buvo planuota, kad finale suvaidins ir Gainsbourg'o duktė Charlotte. Tačiau jai tai pasirodė pernelyg skaudu. Gainsbourg'o artimieji sakė, kad šis filmas nėra tiksli biografinė istorija. Tai - vieno menininko pagarbos duoklė kitam.
Sfaras jiems pritaria: „Scenarijų parašiau remdamasis atsiminimais ir paties Gainsbourg'o mintimis, tad filmas labiau primena fantazijas, o ne tikslius faktus.“ Režisierius mano, kad jei Gainsbourg'as pats kalbėtų apie save, dalis pasakojimų būtų melas. Todėl ir filme nenorėjęs atkurti tikslios dainininko gyvenimo istorijos, o siekęs parodyti muzikanto svajonių ir fantazijų srautą.
Sfaras - talentingas grafikas ir iš pradžių filmo idėja buvo įgyvendinta komikse. Išlietas akvareles jis parodė Gainsbourg'o šeimai ir jaučiasi jiems labai dėkingas už supratimą ir palaikymą.
Joannas Sfaras labiau žinomas kaip komiksų kūrėjas, jis išleido per 200 knygų. Posūkis į kiną jam buvo nemenkas iššūkis: „Grafikoje man nebaisu laužyti taisykles, gebu valdyti piešinių gramatiką, o kino kalba man visai nauja. Man patinka kinas, patinka tokie filmai kaip „Amerikietis Paryžiuje“, mėgstu Alfredą Hitchcocką, bet nemėgstu realistiškų filmų apie neva tikrovišką gyvenimą, noriu, kad filmas atrodytų kaip filmas.“
Fantazija ir fantastika svarbios ir filme: karikatūriškas žydas iš antisemitinio plakato vaikšto gatvėmis - tai Serge'o Gainsbourg'o alter ego, filme jis atsiranda lėlės pavidalu ir vis gundo jaunuolį elgtis nedorai. Fantazija neatsiejama ir nuo Sfaro kūrybos. Jam apmaudu, kad prodiuseriams pareikalavus teko atsisakyti daugybės detalių. Sfaras dievina lėles, ir jei būtų buvusi jo valia, filme jos būtų vaidinusios iki pat pabaigos.
Sfaras pripažįsta kine esąs dar mokinys, tačiau yra įsitikinęs, kad kitas jo filmas bus angliškas - prancūzų auditorija Sfaro fantastikos taip gerai nesupranta. Jis nenori mokytis iš Holivudo: „Noriu išmokti rašyti scenarijus, bet mokysiuos savaip.“
Nors Joanno Sfaro komiksai dažniausiai skirti vaikams, jie kupini fantazijos, sekso ir mirties. Svarbiausias yra suaugusiųjų elgesys ir tai, kaip vaikai jį suvokia. Autorius nori, kad vaikai pasaulį matytų dramatišką, tokį, koks jis yra iš tiesų. Fantastika jo darbuose padeda atskleisti vidinį personažų konfliktą. Filme apie Gainsbourg'ą režisierius suteikia žiūrovui interpretavimo laisvę: jis pats turi nuspręsti, ar tai buvo istorija apie tragišką žvaigždę, ar apie audringo likimo didvyrį.
Parengė Aistė Račaitytė