Praėjusių metų spalį Tarptautinis Kauno kino festivalis surengė Bélos Tarro retrospektyvą. Manau, kad ateities kino istorikai vertins ją kaip padariusią išskirtinę įtaką, nors jau dabar akivaizdu, kad Tarro filmai užvaldė jaunosios kino kūrėjų kartos vaizduotę. Su Tarru Kaune kalbėjosi Ramūnas Aušrotas. Jam teko nelengvas uždavinys prakalbinti skeptiką, ateistą ir pesimistą. Tarras neslepia savo požiūrio: „Nemėgstu žodžio „viltis“, nes jis šiek tiek dirbtinis. Tikslesnis žodis man yra iliuzija. Aš neturiu jokių iliuzijų. Todėl aiškiai matau, kas iš tikrųjų yra gyvenimas.“
Gyvas lenkų kino klasikas Krzysztofas Zanussi atvyko į „Scanoramą“ - Kristijono Vildžiūno filmo „Kai apkabinsiu tave“ premjerą. Jis - vienas filmo koprodiuserių. Pokalbis su Tadeuszu Tomaszewskiu taip pat neapsiribojo vien kinu. Interviu režisierius kalba apie lietuvių ir lenkų santykius, kultūros politiką ir svarsto, kodėl taip sunku naudotis laisve: „Žmonės iš prigimties tinginiai, todėl aišku, kad tokie visada nostalgiškai prisimins, kokie buvo geri laikai, kai, kaip sakydavome, žmogus apsimesdavo, kad dirba, o valstybė apsimesdavo, kad jam moka.“
Dar vieną „Scanoramos“ svečią - islandų režisierių Dagurą Kãrį - kalbino Auksė Kancerevičiūtė. Festivalyje jis pristatė savo naujausią filmą „Gera širdis“, bet pokalbis sukasi ir apie neįtikėtinos sėkmės sulaukusį debiutinį „Albinosą Nojų“, ir apie darbo JAV patirtį, ir apie tai, kodėl režisierius nemėgsta skandinavų kine tokio populiaraus realizmo.
Sausio pabaigoje „Žiemos ekranai“ pristatys naujus prancūziškus filmus. Programą šiemet papildys ir keli belgų kūrėjų darbai, tarp jų pernai Romos kino festivalyje daug apdovanojimų susižėrusi komedija apie eutanaziją - Oliaso Barco „Nužudyk mane, prašau“. „Žiemos ekranų“ retrospektyva šiemet skirta aktorei ir režisierei Sandrine Bonnaire. Įtaigų jos portretą „Kine“ nupiešė Jurga Stakėnaitė.
Izolda Keidošiūtė „iš arčiau“ pristato moterų numylėtinį britų aktorių Coliną Firthą. Šiame portrete jis iškyla kaip išmintingas, inteligentiškas ir visais požiūriais puikus žmogus. Toks, koks turi būti tikras džentelmenas. Žinoma, prisiklausius iš lietuviškų televizijų žvaigždžių burnų trykštančių pamazgų, sunku patikėti, kad tokių vyriškių dar būna. Bet Firthas - akivaizdus įrodymas.
Kad šiuolaikinis kinas nuolat gręžiasi į nacionalines kultūras ir ieško atsinaujinimo senose mitologijose, paliudys pokalbis su pernykščių Kanų „Auksinės palmės šakelės“ laimėtoju - Tailando režisieriumi Apichatpongu Weerasethakulu. Niujorko kino festivalyje jį užrašė Lukas Brašiškis. Kitas šio autoriaus tekstas iškelia dar vieną aktualią šių dienų kino problemą - kino politiškumą. Straipsnyje „Kur pastatyti kamerą, arba kinas apie žmones, kurių dar nėra“ Brašiškis ieško atsakymų į klausimą, „ar įmanomas politinis, bet ne ideologinis kinas?“ Atsakymų randama ir sovietų klasikų Sergejaus Eizenšteino, Dzigos Vertovo, ir šiuolaikinių autorių Pedro Costos, Haruno Farockio, ir, žinoma, Jeano-Luco Goodard'o kūryboje. Laiške iš Paryžiaus Romas Zabarauskas aptaria ekonominius, kultūrinius ir estetinius kino ir videoformatų skirtumus. Apie gražaus kino sąvoką anksčiau ir dabar feljetone „Šokis - gražus kaip pasaulis“ svarsto Živilė Pipinytė.
Suprantama, kad vienas svarbiausių 2010-ųjų pabaigos Lietuvos kino įvykių - „Europa Cinemas“ apdovanojimas „Skalvijai“ už geriausią filmų programą - taip pat neliko nepastebėtas. Apie tai, kaip vyko į Paryžių atsiimti apdovanojimo, pasakoja patys „Skalvijos“ metraštininkai. Lietuviškas paradoksas: savivaldybės varganai remiamas mažas kino teatras iš šalies, kur nėra jokios kino politikos ir normalaus kino repertuaro, išrenkamas geriausiu tarp keliuose žemynuose rodančių Europos kiną.
„Kino teatro“ rubrikoje Ieva Toleikytė recenzuoja pagaliau lietuviškame kino repertuare atsiradusį Michaelio Haneke's „Baltą kaspiną“, Rūta Birštonaitė - Xavier Dolano „Įsivaizduojamas meiles“, Nijolė Andrijauskienė - Babako Najari „Sebę“, Sonata Žalneravičiūtė - biografinį Joanno Sfaro filmą „Gainsbourg'as. Didvyriškas gyvenimas“. Šiuos filmus įsigijo ir platina Kauno kino festivalis ir „Skalvija“.
„Namų kine“ Nijolė Andrijauskienė pristato geriausią 2010 m. Europos kino filmą - Romano Polanskio „Vaiduoklį“, Noros Ephron padrąsinimą kūrybingoms moterims - filmą „Džiuli ir Džiulija“, šiųmetį rusų kandidatą į „Oskarus“ - Aleksejaus Učitelio „Pakraštį“, manieringą Atomo Egoyano erotinę fantaziją „Kloja“ ir Walto Disney'aus studijoje 1940 m. sukurtą septynių klasikinės muzikos kūrinių interpretaciją „Fantazija“.
„Lietuvių filmotekoje“ - naujausių lietuviškų filmų recenzijos. Valdas Gedgaudas ir Skirmantas Valiulis recenzuoja Kristijono Vildžiūno „Kai apkabinsiu tave“ (pagrindinį vaidmenį filme sukūrusios Elžbietos Latėnaitės portretas puošia ir „Kino“ viršelį), Rasa Paukštytė rašo apie Algimanto Maceinos „Išpažinimą“, Lina Kaminskaitė-Jančorienė - apie Jeremiah Cullinane'o „Knygnešius“, Santa Lingevičiūtė aptaria „Scanoramoje“ rodytą „Jaunos Lietuvos trumpai“ programą. Živilė Pipinytė pristato Renatos Šukaitytės parengtą straipsnių rinkinį apie 10-ojo dešimtmečio lietuvių, latvių ir estų kiną „Baltijos šalių kinas po 90-ųjų: kintančios istorijos ir tapatumai“.
Trumpai tariant, naujas „Kinas“ kviečia likti ten, kur saugiausia, - kino salėje.
Jūsų -
Jonas Ūbis