Žiemą gimęs, žiemą išėjo

Lijana Šatavičiūtė
Šaltą gruodžio sekmadienį mus paliko dailininkas Juozas Balčikonis (1924 01 24 - 2010 12 19). Žiemą gimęs, žiemą išėjo.

Sunku kalbėti būtuoju laiku apie lietuvių tekstilės patriarchą, kūrybingą tekstilininką, ilgametį Vilniaus dailės akademijos Tekstilės katedros vedėją, VDA Garbės profesorių, pokario pasipriešinimo kovų dalyvį, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ savininką. Bet pirmiausia mūsų atmintyje profesorius išliks kaip taurus ir nuoširdus žmogus. Vis dar sunku suvokti, kad nebus į ką kreiptis siekiant geriau nušviesti Sovietų Lietuvos dailės panoramą, ieškant retesnės knygos ar tiesiog panorus apžiūrėti profesoriaus sukauptą vertingą rytietiškų meno dirbinių rinkinį.

 

Vargu ar sausi biografijos faktai gali atskleisti ilgą ir vingiuotą gyvenimo kelią, vedusį į kūrybos ir dvasinę brandą. Juk su J. Balčikonio vardu susiję svarbiausi XX a. antrosios pusės lietuvių tekstilės raidos faktai. Nors 1945 m. baigęs Ramygalos gimnaziją jaunasis Balčikonis kurį laiką blaškėsi tarp medicinos ir dailės, vienu metu studijavo ir Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultete, ir Kauno valstybiniame taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, dailė nugalėjo.

 

J. Balčikonio veikla buvo įvairialypė, išsišakojusi. Už daug ką turime būti jam dėkingi. Jei ne profesorius, kažin ar turėtume tokią brandžią ir nuolat atsinaujinančią tekstilę. Lietuvių tekstilės mokyklos kūrėjas dėjo daug pastangų, kad Lietuvos dailės instituto Tekstilės katedra, kuriai jis vadovavo net 38 metus, nuolat stiprėtų, kad būsimieji tekstilininkai čia gautų gerą išsilavinimą. Profesorius buvo liaudies meno rinkėjas ir žinovas. J. Balčikonio knyga „Audinių raštai“ (1961) ir sudarytų albumų serija „Lietuvių liaudies menas“ (1956-1974), kurių redkolegijos narys jis buvo, iki šiol neprarado švietėjiškos reikšmės. Daug laiko ir energijos dailininkas skyrė liaudies drabužių tyrinėjimams. Jei ne profesorius, kitoks būtų ir mūsų tautinis kostiumas. Kartu su žmona scenografe Regina Songailaite suprojektuoti tautiniai drabužiai (daugiau nei 600 vienetų) dainų švenčių dalyviams, dainų ir šokių ansambliui „Lietuva“ bei kitiems kolektyvams populiarino tautinę kultūrą Lietuvoje ir užsienyje, žadino patriotinius jausmus. Pagal dailininko projektus pasiūtais liaudies drabužiais iki šiol vilki etnografiniai dainų ir šokių kolektyvai.

 

Tik nepriklausomybės laikais išgirdome apie rezistencinę J. Balčikonio veiklą. Jis, knygnešio sūnus, buvo kilęs iš garsios patriotų, 1863 m. sukilimo dalyvių giminės, kurios nariai negailėdami gyvybės kovojo dėl tėvynės laisvės. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui J. Balčikonis mokėsi Vietinės rinktinės karo mokykloje Marijampolėje, dalyvavo „Vyčio“ apygardos Pagirių partizanų būrio rezistencinėje veikloje. 1944 m. enkavedistai sušaudė brolį Julių Balčikonį - vieną aktyviausių „Vyčio“ apygardos partizanų būrio Ramygalos apylinkėse organizatorių. Sovietmečiu profesorius nebuvo komunistų partijos narys, nors tais laikais vadovaujančiam žmogui laviruoti nebuvo paprasta.

 

Vis dėlto svarbiausia J. Balčikonio veiklos sritis - dailioji tekstilė. Modernia klasika įvardijama dailininko kūryba - tikras lietuvių tekstilės aukso fondas: iki šiol nepranokti batikos pano, kuriuose suderintos tradicijos ir inovacijos, metaforiškai įkūnyta liaudies kūrybos patirtis („Liaudies šventė“, 1967; „Sutartinė“, 1968), lakoniški riju kilimai („Žiema“, 1962), ekspresyvias improvizacijas primenantys gobelenai („Pavasario srautas“, 1970; „Mėnesienos sonata“, 1973 „Vandens ir smėlio fuga“, 1974). Vieni kūriniai subtilūs, itin poetiški ir muzikalūs, kiti - tvirti, vyriškai suręsti. J. Balčikonio darbai iki šiol puošia visuomeninius interjerus (Lietuvos Respublikos Seimo rūmus, Vilniaus universitetą, Vilniaus pramogų, kultūros ir sporto rūmus, Palangos ir Druskininkų poilsio įstaigas). Jo paskleistus liaudies kūrybos principus kūrybiškai plėtoja net kelios tekstilininkų - buvusių studentų kartos.


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.