Gruodžio 9 d. „Vartų“ galerija organizavo šiuolaikinio meno aukcioną, gruodžio 17 d. įvyko XVII Vilniaus aukcionas Tolerancijos centre, gruodžio 17-19 d. užsukus į „AntiGaleriją“ buvo galima įsigyti jaunų, nežinomų kūrėjų darbų. Metų pabaigos maratoną užbaigė 16-19 d. prekybos centro „Gedimino 9“ ketvirtame aukšte surengta „Ars'Action'10“ meno mugė.
Antrajame „Vartų“ galerijos rengiamame šiuolaikinio meno aukcione buvo galima įsigyti prieš tai vykusios parodos dalyvių darbus. Nenuostabu, kad įvairaus amžiaus aukcione dalyvavusių menininkų daugumą sudarė būtent šios galerijos proteguojami kūrėjai, surengę „Vartuose“ ne vieną parodą. Tai galerijos „senbuviai“: grafikai Kęstutis Grigaliūnas ir Eglė Vertelkaitė, bemaž visi „Artscape“ parodų ciklo dalyviai. Aukcione dalyvavo ir keli minimalistiniai estų menininko Kaido Ole darbai. Ateityje galerijos direktorė Nida Rutkienė tikisi pritraukti į aukcionus ir daugiau įdomių užsienio šiuolaikinių menininkų.
Kas pasakytina apie šią grupę menininkų? Drąsiai pavadinčiau juos šiuolaikinio Lietuvos meno elitu. Be tokių stambaus kalibro vidutinės kartos menininkų kaip nacionalinės premijos laureatas Jonas Gasiūnas, taip pat Kęstučio Grigaliūno, Jurgos Barilaitės ar Lauros Garbštienės, grupės branduolį sudaro jaunas, itin talentingas kolektyvas: Indrė Ercmonaitė, Ugnius Gelguda, Eglė Karpavičiūtė, Andrius Zakarauskas. Beje, pastarasis tapo brangiausiai aukcione parduoto kūrinio autoriumi - jo tapybos darbas „Peizažo nutapymo būdas“ parduotas už 5900 Lt. Ugniaus Gelgudos spalvota fotografija „Kriminaliniai peizažai“ parduota už 3100 Lt, Mariaus Zavadskio mišrios technikos kompozicija - už 3000 Lt, Eglės Karpavičiūtės drobė - už 2500 Lt, Kęstučio Grigaliūno grafikos darbas „Vien tik mėlyna akyse“ - už 2050 Lt. Iš aukcione buvusių keturiasdešimties darbų parduota dešimt, iš viso už daugiau kaip 20 000 Lt.
Stebėtinai mažos kainos ir vangus pirkėjų dėmesys (salėje buvo vos dešimt potencialių pirkėjų) rodo vis dar atsargią laikyseną šiuolaikinio meno atžvilgiu. Kita vertus, Nida Rutkienė optimistiškai žvelgia į ateitį ir tiki, kad aktualus jaunas menas ir jo pirkėjas ilgainiui turėtų prisijaukinti vienas kitą. Ne paslaptis, kad investicijos į šiuolaikinį meną yra rizikingesnės nei į saugų laiko atstumą įgijusius klasikinius autorius. Šiuolaikinio kūrinio vertės nustatymo klausimas subjektyvesnis, darbus pirkėjui tenka rinktis ir pasikliaujant savo skoniu, o tai pasirodo kartais sunkiau, nei aklai pirkti kūrinį su štampu „neabejotina vertybė“.
Savaitę prieš Kūčias XVII Vilniaus aukcioną Tolerancijos centre surengė „Meno rinkos“ agentūra. Ketvirtus metus iš eilės aukcionus rengiančią įstaigą galima būtų laikyti vietinės meno aukcionų rinkos lydere ir pagrindine vietos meno kolekcionierių skonio transliuotoja. Aukcione buvo pristatyta litvakų, religinė, Lietuvos ir Europos dailė bei grafika. Iš viso aukcione nupirkta darbų už beveik 100 000 litų. Pasak nuolatinių aukcionų dalyvių, egzistuoja ir tam tikros meno pirkinių tendencijos: itin paklausūs XX a. pradžios Lietuvos menininkai išeiviai, ypač žydų kilmės, gyvenę ir kūrę svetur. Šią tendenciją patvirtino gan noriai pirkti Benciono Cukermano, Elijo Grossmano, Yeheskelio Streichmano, Sofijos Romerienės darbai. Tuo tarpu religinė dailė šiame aukcione nesusilaukė didesnio susidomėjimo. Nors buvo pristatyti garsūs šia tematika kūrę menininkai (Leonardas Gutauskas, Kazys Šimonis, Vytautas Kazimieras Jonynas), už 1800 Lt nupirkta tik nežinomo autoriaus drobė „Šv. Jadvyga“. Brangiausi aukcione įsigyti darbai - Antano Žmuidzinavičiaus peizažas, kurio kaina nuo 7100 Lt šoktelėjo iki 11 850 Lt, ir Timono Niesiolovskio natiurmortas už 11 000 Lt.
Kiekvienas pastarųjų metų „Meno rinkos“ aukcionas pretenduoja būti specializuotas, teminis. Štai XVII aukciono pranešime spaudai skelbiama, kad jame bus parduodami „rimti ir konservatyvūs darbai“, XIII aukcione pretenduota pristatyti „dailės klasikus ir neatrastus menininkus“, o XVI priminta apie „primirštus talentingus autorius ir marginalizuotus Lietuvos dailės istorijos reiškinius“. Išties garsiausi pasaulio aukcionai, kad ir „Sotheby“ ar „Christie“, irgi yra specializuoti ir skirti tam tikrai temai. Ir kuo siauresnė parduodamų kūrinių tematika, tuo tikslesnei auditorijai jis skirtas ir tuo didesnio dėmesio iš jos sulaukia.
Pirmuosiuose „Meno rinkos“ rengtuose aukcionuose būdavo kartu pristatoma ištisa žanrų, laikotarpių ir stilių mišrainė (pvz., religinės ir kitokios tematikos tapyba, socialistinio realizmo menas, grafika ir piešiniai, karikatūros, kitos medijos, istorinė grafika, japonų grafika, antikvaras, art deco - IV aukcionas). Tokie suneštiniai, chaotišką antikvariatą mėgdžiojantys aukcionai tik nurodo, kad tai buvo pirmieji bandymai neištirtoje žemėje. Karštligei atslūgus, vėlesnius aukcionus mėginta filtruoti: buvo surengti antikvarinių knygų ir žemėlapių, istorinės grafikos aukcionai.
Tačiau pasklaidžius tapybos ir grafikos aukcionų katalogus, matyti ta pati tarpukario autorių bazė (Galdikas, Šimonis, Motuza-Matuzevičius ir kt.) su nedidele doze laiko patikrintų modernizmo klasikų (Krasauskas, Kisarauskas, Katinas). Tad susidaro įspūdis, kad šiuo metu bandoma supirkti kuo daugiau lietuvių klasikų darbų, nes rinkos ekspertai tiki, jog ateityje jų vertė kils. Į pelną orientuoti aukcionai visada bent kiek pataikauja pirkėjų skoniui. Ir tai nestebina, turint galvoje kišeninę ir izoliuotą mūsų šalies meno rinką. O izoliuota ji todėl, kad valstybės kultūros politika ją tokią padaro. Didžioji dalis aukcionuose dalyvaujančių darbų paveldosaugos ekspertų nutarimu negali būti išvežti iš Lietuvos. Vadinasi, jie negali dalyvauti tarptautiniuose meno pardavimo procesuose. O juk kaip tik tai ir kelia kūrinio vertę.
Paradoksalu, kad šiuo metu tarp vietinių meno kolekcionierių itin paklausūs kaip tik tie Lietuvos menininkai išeiviai, kurie įgijo pripažinimą svetur, kur jų darbus turėjo progos pastebėti ir įvertinti platesnio rato žinovai. Taigi galbūt laikas nustoti būti paranojiškiems ir suprasti, kad tik atviroje rinkoje meno kūrinių vertė gali kilti. Jei tik, žinoma, mūsų tarpukario klasikai, kuriems reiškiame sentimentus, apskritai bus įdomūs pašaliečiui.
Apibendrinant abiejų aukcionų rezultatus peršasi išvada, kad bet kuri iniciatyva, skatinanti ir gaivinanti meno rinką, yra sveikintinas dalykas. O kad atsirastų meno rinka, būtinai turi sustiprėti vadinamoji vidurinioji klasė, kuri būtų jos katalizatorius ir pagrindinis pirkėjas.