Atmintis ir kinas
Nespalvota filmo juosta. Statiška kamera, vidutinis planas. Gyvenamasis kambarys, du žmonės sėdi prie balta staltiese užtiesto stalo. Antrame plane - langas užtrauktomis užuolaidomis. Kadro kairėje Jeanas Eustache'as, dešinėje - jo garbaus amžiaus močiutė. Ant stalo truputį nugertas viskio butelis ir dvi stiklinės. Močiutės stiklinė beveik tuščia. Pokalbis (filmas) trunka jau gerą valandą.
Jean Eustache: Močiute, papasakokite daugiau apie savo antrą sūnų.
Močiutė: Antrą ar trečią? Kaip sakiau, jis mirė nepraėjus nė metams po pirmojo mirties. Jis susirgo ir todėl negalėjome kraustytis. Laukėme, kol pasveiks. Kai atrodė, kad jam pagerėjo, susikrovėme daiktus ir išvykome. Tačiau kelionė jam buvo per sunki. Palaidojome. Nuvykus į naujus namus...
Filmo operatorius: Juosta beveik baigėsi!
Jean Eustache: Močiute, nebekalbėkite, palaukite. Keisime juostą.
Vidutinis planas keičiamas ypač stambiu Eustache'o močiutės veido planu. Matome jos klaidžiojančias akis, o už kadro girdime Jeaną Eustache'ą ir operatorių, tyliai besiginčijančius dėl paskutinės juostos.
Trisdešimties sekundžių pauzė.
Antologijos filmų archyvas, 2010 lapkričio 12 d., Jeano Eustache'o filmo „Numeris nulis“ („Numero Zero“, 1971) peržiūra. Asmeniškiausias Eustache'o filmas buvo rastas 2003 metais, iki tol niekur nerodytas. Dialogą cituoju iš atminties.
Gyvenimas - kino kūrimas?
Statiška kamera, vidutinis planas. Jeano-Marie Straubo ir Danièle Huillet montažinė. Kadro centre - montažinis stalas. Vieninteliai apšvietimo šaltiniai - stalinė lempa ir monitorius. Prie stalo sėdinti Huillet montuoja Straubo nufilmuotą „Siciliją!“, dešiniajame kambario kampe, prietemoje vos įžiūrima Jeano-Marie Straubo figūra. Jis nesustodamas įkvėptai šneka (tarsi vaidintų prieš kamerą) ir kritikuoja žmonos darbą.
Jean-Marie Straub: Kai kuri filmus, stengiesi nesakyti kvailų dalykų. Sunkiai dirbi, bandai jų išvengti. Bandai nekartoti klišių, taisai, pridedi ko nors nauja... O štai realiame gyvenime šneki nesąmones... Galų gale šnekėdamas sunaikini dalį savo darbo, kurį darei kurdamas filmus... Maksimumą čia!
Danièle Huillet: Ką turi omeny sakydamas „maksimumą“?
J.-M. Straub: Hm... Iškirpk visa tai! Jei gali, viską! Noriu pamatyti.
D. Huillet: Ką turi omeny sakydamas „maksimumą“? Et, nesvarbu... Juk galėtum ir aiškiau pasakyti. Paaiškinti mintį...
J.-M. Straub: Be jokio gailesčio! Noriu, kad tai iškirptum.
D. Huillet: Noriu žinoti, kodėl.
J.-M. Straub: Na... Kad atskirtum šį kadrą nuo ankstesniojo...
D. Huillet: Ankstesnysis trumpesnis, o šis - ilgesnis.
J.-M. Straub: Taip, bet...
D. Huillet: Nenoriu kirpti, nes... Kaip tau paaiškinti? Tiesiog pažiūrėk į ekraną!
J.-M. Straub: Kirpti juostą tai tas pat, kaip kirpti laiką. Reikšmė atsiranda tarp dviejų kadrų...
D. Huillet: Geriau pažiūrėkim į ankstesniojo kadro pabaigą...
J.-M. Straub: Kas tai? Šviesa jo akyse! Šviesa, ateinanti iš išorės! Sakiau iškirpk!
D. Huillet: Aš nekirpčiau. Taip gerai.
J.-M. Straub: Dabar tai atrodo kaip „sutampančių kadrų“ kirpimas („matching cut“). O tai idiotiškiausia, kas tik gali būti kine! Na, gerai, daryk, kaip nori, vis tiek esu tikras, kad mes tai iškirpsime...
Straubas atidaro duris, į montažinę įsiveržia šviesa. Kambaryje matome blizgančią kino juostos dėžę.
D. Huillet: Prašau, išjunk šviesą, prašau.
J.-M. Straub: Aš išeinu!
Straubas išėjęs uždaro duris, kamera priartėja prie stambaus į montažo monitorių įdėmiai žiūrinčios Huillet veido. Keturiasdešimties sekundžių tyla. Straubas grįžta į montažinę, pasižiūri į ekraną ir prisipažįsta buvęs neteisus. Huillet tylėdama tęsia darbą.
Antologijos filmų archyvas, 2010 lapkričio 5 d., Pedro Costos filmo „Kur tavo nematoma šypsena“ („Where Does the Hidden Smile Lies“, 2001) peržiūra. Kaip įprasta Costos kūriniams, realistinės manieros filmas dokumentuoja dramatišką ir kartu labai kasdienišką dviejų kūrėjų darbą. Jeanas-Marie Straubas ir Danièle Huillet kartu sukūrė per dvidešimt filmų, „Sicilija!“ - vienas iš paskutinių. Danièle Huillet mirė 2006 metais.
Ne žmogaus žvilgsniu
Kamera pastatyta ant kalvos. Panoraminiame kadre - dvi pušys, aukštesnioji dengia didžiąją dalį ryškiai mėlyno dangaus. Pušų viršūnės beveik nepastebimai linguoja vėjyje. Hipnotizuojanti ramybė. Po keliolikos sekundžių aukštesnioji pušis pradeda lėtai svirti žemyn, atverdama dangaus horizontą. Tapusi matoma žmonių minia garsiai šūkaudama išsineša pušį. Šūksniai po truputį nutyla. Tas pats statiškas planas. Kadre - dalis žemesnės pušies ir daug daugiau ryškiai mėlyno dangaus. Pušies šakos lėtai linguoja. Dvidešimt penkios sekundės tylos.
Niujorko kino festivalis, Linkolno kino centras spalio 11 d. Michelangelo Frammartino filmo „Keturi kartai“ („Le Quartto Volte“, 2010) peržiūra. Neįprastais rakursais nufilmuotas, ties dokumentikos ir fikcijos riba balansuojantis filmas fiksuoja Kalabrijos kaimelio - žmonių, augalų ir gyvūnų - gyvenimo laiką.