Tai pajutau prieš dvi savaites, kai pro virtuvės langą žvelgdama į tamsą pamačiau pirmąją eglutę mobiliųjų telefonų taisyklos lange. Tas mirksinčių lempučių debesėlis buvo vienintelis spalvotas taškas mieste, prislėgtame nuo sniego naštos pajuodusio dangaus. Užmigę stogai kažkam atspindėjo baltą nieką, per trikampį kiemą, skiriantį Gėlių gatvę nuo Sodų, nėjo nė vienas žmogus, pro šalį neprašniokštė nė vienas troleibusas. Tik ta eglutė bekraštėje tyloje.
Po kiek laiko į vaizdą įplaukė besileidžiantis lėktuvas, mirksėdamas kiek kitu nei eglutė ritmu.
Prisiminiau kitas Kalėdas, tiksliau - Kūčias, daugybę vaikystės Kūčių, kurių vienas kadras visada išlikdavo tas pats: aštuntą valandą vakaro mudvi su sese sustingusios žiūrim, kaip tėvai narplioja eglutės girliandą, testeriu tikrindami kiekvieną lemputę, ieškodami tos, kuri sugesdama pertraukė elektros srovės grandinę ir todėl visa girlianda nebeužsidega. Kampe jos laukia niūriai žalia eglė. Ant stalo atidengtoje dėžėje tarp vatos gumuliukų markstosi geltonos elektros šviesos pažadinti burbulai. Mama paima lemputę, jos pagrindą paliečia testerio vielutėmis - rodyklė šokteli į dešinę, įtampa yra. Tada paima kitą. Ji dirba greitai, įgudusiais, tiksliais judesiais. Kiekviena pasikartojanti operacija trunka beveik tiek pat laiko. Minutės ištįsta. Mudvi su sese įsitempusios laukiam, tylėdamos, kad nesutrikdytume judesių ritmo - gal jie niekada neras tos perdegusios lemputės? Niekas neištaria nė žodžio. Gal atsibodusio kambario niekada nepakeis spalvotų švieselių prismaigstyta tamsa? Tylu, tik girdėti, kaip virtuvėje burbuliuoja puodas su baravykų prikimštais virtiniais. Ar bus Kūčios?
Jos visada pagaliau būdavo. Dabar neįsivaizduoju, kad kas nors tiek dėmesio skirtų kelis litus kainuojančiam Kalėdų atributui. Nulėktų nusipirkti kito. Greičiausiai automobiliu. Į parduotuvę, veikiančią iki 24.00 (arba 00.00). Štai koks laiko atstumas.
Sakinys „ir vėl Kalėdos" yra atodūsis dėl per greitai lekiančio laiko. Kažkaip šiame metų taške tai labiausiai juntama. Kiek kartų išgirsti (ar pasakai), kad „kasmet Kalėdos ateina vis greičiau ir greičiau"? Niekaip nesuprasdavau to vaikystėje. Dabar galėčiau įsilieti į atsidūsėjimų chorą. Tai rodo išaugusį atstumą tarp manęs, laukiančios, kol mama ras perdegusią lemputę, ir manęs, stovinčios prie virtuvės lango virš stoties rajono stogų, žiūrinčios į snieguotą miesto tylą, kamine karksint varnai. Koks tas atstumas?
Pamėginu galvoti apie laiką, kaip kažką, tekantį manęs, kaip stabilaus taško, atžvilgiu. „Viskas keičiasi, keičiasi, keičiasi“, - rašė vienas dzeno meistras, šia fraze vis pertraukdamas kalbą apie būties nežinią ir didžiausią nežinomąjį toje būtyje - save. Štai ir tas vaizdas pro langą. Viena vertus, jis nesikeičia: ta pati sinagoga užmūrytais langais, atkišusi kiemui vijokliais apaugusią apsidę, tie patys pajuodusiomis čerpėmis dengti stogai su aptrupėjusiais kaminais (manajame vis dar karksi varna), tos pačios jau seniai mirštančios liepos apkerpėjusiomis šakomis, tas pats XIX amžiaus rūmas su korintinių kolonų imitacijomis, tas pats dangus, patamsėjęs ties apsnigto stogo linija. Pagaliau - tas pats trikampis kiemas, per kurį Gėlių stotelėje išlipę žmonės takeliu traukia į turgų - žiemą, pavasarį, vasarą, rudenį ir vėl žiemą. Nueina kokie dvylika, grįžta vienas.
Bet kiekvieną rytą, kiekvieną valandą tas vaizdas keičiasi. Labiausiai tai pastebiu, kai rugpjūčio rytais detales išplauna rūko pienas. Tada saulė žvelgia lyg iš tolo, vos pramerkusi debesų akį, tik žybčioja vėjarodis, besisukiojantis ant bažnyčios bokšto išbalusioje tuštumoje. Bokštas virpa - vadinasi, iš kamino kyla nematomas dūmas. Paskui rūką nuvalo riaumojantys autobusai, vaizdas pasidaro elementarus, pasiruošęs pirmadieniui. Antradieniais iš stotelės į turgų nuskuba apkūnios moteriškės su spalvotais maišais. Nueina jų apie dešimt, grįžta viena. Treninguotas jaunuolis, manydamas, kad jo niekas nemato, įsmunka už krūmo prie sinagogos apsidės nusišlapinti. Jį nuo gatvės (bet ne nuo manęs) dengia tvora, ant kurios kažkas parašė „Michael“ - du kartus. Pro šalį soties link barškėdami nurieda du lagaminai - Michael... Po kiek laiko - ir vėl Michael. Pavasarį sinagogos lietvamzdyje sužaliuoja žolė - kasmet vis sodresnė. Per vasarą ji ištįsta ir susivelia, rudenį virsdama šienu. Sulapoja ir liepos, nors atrodė jau visiškai sutrūnijusios - viena iš jų kartais barkšteli į mano langą savo kaulėta, visad belape ranka. Tai po ja birželio pabaigoje mudu stovėjom kiek per ilgai, nejusdami, kaip ant galvų laša medus. Po to kurį laiką pro langą vis matydavau šviesią dėmę, likusią ant patamsėjusio šaligatvio - mudviejų susitikimo fotogramą, iš medaus.
Leidžiasi dar vienas lėktuvas, raudona akimi žybčiodamas kitu nei eglutė ritmu.
Keisčiausias objektas šitame vaizde yra ant jau minėto XIX amžiaus rūmo stogo prie kamino prisiglaudęs balkonėlis, lyg Karlsono namelis, kurį pastebiu tada, kai jame pasirodo skarota bobutė - gal kartą per tris mėnesius. Ji tame balkone praleidžia visą dieną, sukiodamasi tarp augalų. Ir štai per didžiuosius praėjusios vasaros karščius vieną sekmadienį ji išėjo tik su maudomuku - skaudžiai salotinės spalvos, paleidusi savo žilus plaukus. Nuo tada jos dar nemačiau. Gal todėl, kad dabar pro langą dažniausiai žiūriu naktį. Tuomet geriausiai matyti, kaip iš kaminų baltais tumulais kyla dūmai. Laikas pamažu stoja, artėdamas prie taško, nuo kurio viskas vėl pajudės: padaugės šviesos, pradės tirpti sniegas, sužels žolė sinagogos lietvamzdyje, vėl žydės liepos, varvės medus. Vėl viskas bus taip pat. Ar beveik taip pat. Pro mano stabilų tašką vėl tekės laikas.
Juokingiausia, kad niekas nežino, kas iš tikrųjų yra laikas ir ar jis iš viso yra. Skaičiuojant pinigus ar lėktuvo greitį, laikas atrodo esąs viena iš objektyviai egzistuojančių, fundamentalių fizinio pasaulio savybių. Jis nesunkiai pamatuojamas: metais, mėnesiais, savaitėmis, dienomis, valandomis, minutėmis, sekundėmis, nanosekundėmis ir t.t. Pagal tarptautinę matų sistemą sekundė yra 9 192 631 770 cezio atomo radiacijos ciklų (nežinau, ką tai reiškia, bet čia pakaks įspūdingo skaičiaus). Taigi laikas matuojamas pasikartojimais - nuo vienos radiacijos ciklo kulminacijos iki kitos, nuo vieno žadintuvo iki kito, nuo Kalėdų iki Kalėdų. Ir vis atrodo, kad laikas prabėgo, o tu likai ta pati. Tik kas rytą, kasmet apverti smėlio laikrodį - ir laikas teka toliau. Laikas yra apčiuopiamas lyg kino juosta, rodoma man, pagrindinei žiūrovei. Atmintyje jį galima persukti greičiau, atsukti atgal, sustabdyti kažkurioje vietoje - pavyzdžiui, ten, kur apie saulės patekėjimą praneša tik žybčiojantis vėjarodis, ar kur nejunti, kaip ant galvos laša liepų medus. Ir nors iš tikrųjų nieko negalima sugrąžinti ir pakartoti, toks laikas ir toks pasaulis atrodo patikimai pažįstamas. Tik, sako, reikia pasistengti nepražiopsoti dabarties.
Tačiau nuo seno egzistuoja ir kita laiko samprata, pagal kurią laikas nėra nei talpa, kurioje viskas keičiasi, nei tekanti srovė, nei įvykis, nei daiktas, nei fizikinis dydis, o tik mūsų įsivaizdavimas. Tai Parmenido, Šv. Augustino, Leibnitzo, Kanto, Bergsono ir budistų laikas. Jiems visiems buvo sunkiausia apčiuopti laiko realumą - juk jei iš tikrųjų egzistuoja tik dabartis, o visa kita jau yra tik prisiminimas ar galimos ateities iliuzija, tai ir dabarties iš tikrųjų nėra, nes ji čia pat, šią sekundę, man berašant, vis virsta nieku, plonytė srovelė smėlio laikrodyje - nesustabdoma, nepagaunama, neturinti jokios trukmės, nepaliaujamai naikinanti ateities atsargas. Tas laikrodis nestovi priešais mane, jis, ko gero, yra pats pasaulis - ir jo negalima apversti.
Tokį neapčiuopiamą laiką sunku matuoti visiems vienodu matu. Kaip jau senokai įrodė Albertas Einsteinas, tai, ką patogumo dėlei vadiname laiku, sutrumpėja ar pailgėja priklausomai nuo greičio, kuriuo keliaujama. Laikas yra šviesos kūrinys, mūsų sąmonės struktūros elementas, patogus tvarkantis gyvenime, bet neturintis pagrindo fizikiniame pasaulyje. Kaip išmatuoti nuo anų iki šių Kalėdų nugyventą laiką? Tuo, kas įvyko? Kas pasiekta? Ar prarasta? Pavyzdžiui, susitikimą po liepomis galima išmatuoti po jo likusia šviesos dėme ant medumi patamsinto šaligatvio - jis buvo pakankamai ilgas. O išsiskyrimas šiais laikais būna trumpas - šiemet sužinojau, kad trunka tik keturias SMS žinutes. Su šypsenėlėmis, žinoma.
Nors kino juostą primenantis laikas taip pat buvo neviltingas, pasaulis, kuriame net dabartis ir ją išgyvenanti sąmonė yra iliuzija, iš viso praranda kontūrus. Tokiame pasaulyje mes esame vieni su savojo gyvenimo, kaip baigtinio filmo didžiajame žmonijos istorijos pasakojime, iliuzija. Mano atminties juosta nėra jokio didesnio pasakojimo dalis. Nors viskas tokiame pasaulyje susiję, nors ta pati cezio atomų radiacija galioja ir balkonėlyje besikuičiančiai bobutei, ir mano kamine karksinčiai varnai, tie ryšiai neturi jokios įskaitomos prasmės. Iš kaminų kyla dūmai; dieną krintantis sniegas pastatų fone atrodo baltas, o stogų fone - lyg rusvos dulkelės; kažkas vėl įsmunka į tarp sinagogos ir tvoros susidariusią kišenę nusišlapinti; žybčioja vėjarodis; išsisklaido naktį iš kažkur atplaukęs rūkas; viską nuneša žemyn po vasarinės liūties gatve garmanti upė; turgaus link nuskuba apie keturiolika apsitūlojusių žmogystų; vienas grįžta ir nukrenta paslydęs ant laiptų. Lėtai leidžiasi lėktuvas, šįkart mirksėdamas eglutės ritmu. Bet visi tie įvykiai nėra susiję. Jų pasikartojimo ciklai yra tik iliuzija, filmas man, nuo rašymo trumpam atitrūkusiai stabiliai stebėtojai. Bet štai užvirs vanduo virdulyje, įsipilsiu jo į puodelį su paruoštu maišeliu mėtų arbatos ir pasitrauksiu nuo lango, grįšiu prie kompiuterio lango, kur beribėje virtualioje erdvėje kitu ritmu vyksta kitas gyvenimas, kiti susitikimai ir išsiskyrimai. O ryt nusileisiu laiptais ir skubėsiu į darbą, stengdamasi neįminti į praeities prisiminimų pėdas. Taip ir aš kažkam tapsiu vaizdu. Ir vėl kasdienybė lipdysis iš vienas kitą sekančių veiksmų - be jokio tikslo. Ir tik primygtinis lempučių žybčiojimas primins, kad jau metas išjungti kompiuterį ir sėsti prie kito stalo, kur, tikėkimės, kažkas laukia.
Bet dar ne, vanduo virdulyje dar nepasiekė tos kulminacijos, kai neištvėręs įtampos atšoka melsvai švytintis mygtukas. Dar turiu kelias akimirkas prie lango. Ir dabar kažkas keičiasi. Vyksta dideli ir maži procesai, ypač maži. Mano kūne nuolat gimsta ir miršta ląstelės. Kažkur prasidėjusį susitikimą vejasi išsiskyrimas. Kiekviena mintis, kuri, sako, yra kažkoks elektrinis impulsas, nežinia kokiais siūlais yra susijusi su tuo, ką matau, mačiau už lango. Kiekvieną akimirką gali įvykti kažkas, kas viską pakeis. Kiekvieną mano veiksmą kiti stebėtojai gali pamatyti ir įrašyti į savo metinės patirties sąskaitas. O jei prisiminsime aną dzeno meistrą, kiekvieną akimirką, kai jau žinau, kas esu, tas įsivaizduojamas aš pakeis kontūrus, o kitą akimirką ištirps galutinai. „Ir vėl Kalėdos“, - pasakau lango stiklui, ant jo palikdama balkšvą rūko ovalą. Netrukus jo kraštai pradeda trauktis, rūkas išnyksta, nieko nebuvo.
Leidžiasi dar vienas lėktuvas, užsigalvojusi nebespėju patikrinti, ar mirksi tuo pačiu kaip eglutė ritmu.
Čia būtų galima liūdnokai padėti tašką. Bet taip negalima. Pagalvojau - jei jau Einsteinas galutinai sunaikino laiko iliuziją, o su ja - ir visus didžiuosius pasakojimus bei jų įkalbėtas gyvenimo prasmes, tegu pats paaiškina, kaip su tuo žinojimu gyventi. Štai kokį jo atsakymą radau: „Žmogus yra visumos, mūsų vadinamos „visata“, dalis, apribota laike ir erdvėje. Jis patiria save, savo mintis ir jausmus kaip kažką atskira nuo viso kito - tai lyg jo sąmonės optinė iliuzija. Ši iliuzija mums yra tam tikras kalėjimas, mus ribojantis asmeniniais troškimais ir meile keliems artimiausiems žmonėms. Mūsų užduotis - išsilaisvinti iš šio kalėjimo, plečiant užuojautos ratus taip, kad jie apimtų visas gyvas būtybes ir visą gamtos grožį.“ Hm...
Viskas labai paprasta. Jei laikas yra, tuomet viskas prasideda ir nyksta, tuomet mane nuo anų vaikystės Kūčių skiria gyvenimo filmas, kurio pradžia jau kažkiek išblukusi. Jei jo nėra, tuomet nėra nei filmo, nei atstumo, nei manęs, tik kažkas takaus, jungiantis mano dabar su viskuo, ką matau ir mačiau. Tuomet jei kas paklaustų, kas esi, turbūt reikėtų atsakyti maždaug taip: „Srovelė smėlio laikrodyje...“ Su šypsenėle, žinoma.
Užvirė vanduo. Užsiplikau mėtų. Grįžtu prie kompiuterio lango, ten - kitas gyvenimas.