Kodėl Jus sudomino Natalijos Repinos scenarijus?

Šis scenarijus suteikė galimybę patyrinėti savas baimės, silpnumo, kompleksų ištakas. Be to, scenarijaus stiliaus numatė grotesko, absurdo elementus. Mane visada domino ši kryptis. Maskvos kinematografijos instituto scenoje stačiau Eugene’ą Ionesco, Liudmilą Petruševskają, Samuelį Beckettą. Mėgstu Vladimirą Bukovskį, Juzą Aleškovskį, todėl man paprasčiausiai artimas šis žanras.

Man pasirodė, kad filme pajutau Franzo Fafkos dvasią. Ar tai mano subjektyvus požiūris?

Ne, tai ne subjektyvus požiūris, man daug kas apie tai sakė. Nors nei Nataša Repina rašydama scenarijų nesirėmė Kafka, nei aš nesižvalgiau į jį kurdama filmą. Mums atrodo, kad Gogolio filme ne mažiau nei Kafkos. Kai „Dingęs be žinios“ buvo rodomas Berlyne, apie Gogolį užsiminė vienas italas. Matyt, filme galima rasti įvairių rašytojų atgarsių, taip pat ir Kafkos. Nors aš matau principinį skirtumą tarp Kafkos ir Natašos scenarijaus. Kafkos herojus yra greičiau aplinkybių auka, o mūsų herojus iš dalies pats kaltas dėl to, kas jam atsitiko.

Nes nesidomi išoriniu pasauliu, yra susirūpinęs tik savimi? Filmo pradžioje jis nieko nedaro, kas nors kiek pakeistų padėtį, į kurią pateko.

Jis ne tik nieko nedaro, kad kažką pakeistų, bet dar ir sąmoningai visiškai nutolsta nuo tikrovės, savo šeimos ir pan. Jis gyvena tik savo patogumui, jam patogu gyventi būtent taip, o ne kitaip. Jis visiškai sąmoningai atsiskiria nuo tikrovės, sukuria atstumą tarp jos ir savęs. Todėl jam taip patogu. Jis nenori savęs apsunkinti nereikalingais klausimais, rūpesčiais, jis paprasčiausiai vengia atsakomybės.

Po Jūsų filmo supranti, kad niekas neapsaugotas nuo tokios absurdiškos padėties, kai staiga kiekvienas gali būti kuo nors apkaltintas ir baisi „teisėsaugos“ mašina paprasčiausiai sutrins žmogų į miltus. Įdomu, kaip Rusijos žiūrovai reagavo į Jūsų filmą?

Rusijos žiūrovai reagavo gana adekvačiai. Susitikau su įvairiomis auditorijomis skirtinguose miestuose – Maskvoje, Volgograde, Vologdoje, Vladivostoke. Manęs neklausdavo, ar taip gali būti. Nes Rusijos gilumoje gyvenantys žmonės supranta, kad gali. Visi tai žino. Analizuodami, ar filme pavaizduota tikrovė yra realistiška, žiūrovai priėjo prie išvados, kad tikrovė yra baisesnė nei mano filme, nes filmo meniškumas sukuria tam tikrą atstumą tarp realybės ir ekrano.

Į Vilnių atvykote iš Talino. Kaip Jūsų filmą priėmė Talino žiūrovai?

Taline žiūrovai filmą priėmė gerai. Pokalbyje po filmo liko beveik visa salė. Taip atsitinka retai. Filmą rodė gana vėlai, supratau, kad ryte tie žmonės skubės į darbą, bet jie vis tiek liko salėje. Žiūrovai buvo įvairūs – ir rusakalbiai Talino gyventojai, ir estai. Estai tiesiog stengėsi suprasti filmą, o rusai gana piktai į jį reagavo, nes manė, kad aš sutirštinu spalvas, kad tai, kas rodoma filme, ne tik Rusijos, bet ir visų šalių problema. Elgėsi kaip tikri patriotai.

„Dingęs be žinios“ rodytas ir kitose Europos šalyse. Ar žiūrovams buvo aišku, į kokią padėtį pateko filmo herojus?

Manau, kad taip. Buvo klausimų apie Rusiją, o ne apie filmą. Kodėl ji tokia? Beje, Vakaruose manęs mažiau klausinėjo, kodėl filmo herojus toks pasyvus. To dažniausiai klausia rusai. Vakaruose žiūrovai nori daugiau sužinoti apie padėtį Rusijos viduje. Rusų žiūrovams Rusijos padėtis aiški, todėl juos labiau domina herojaus elgesys. Manau, Vakarų žiūrovams ne tik mano, bet apskritai rusų filmai yra galimybė suprasti, kas vyksta Rusijoje. Todėl jie užduoda daugiau politinių klausimų. Pavyzdžiui, Varšuvoje susitikimas su žiūrovais pavirto savotiška „politinformacija“. Buvo daug klausimų apie tai, kas vyksta Rusijoje, kas pasikeitė nuo Jelcino laikų, kas vyko, valdant Putinui ir pan. Žiūrovai klausinėjo ne apie filmą, o apie Rusiją.

Ką veikiate dabar? Kas Jus domina kine?

Dabar aš dėstau. Maskvos kinematografijos institute, Aukštojoje žurnalistikos mokykloje – ji labiau nepriklausoma. Turiu savo kursą. Šiemet pakviečiau Nikolajų Chomerikį jį vesti kartu. Dabar nefilmuoju. Dirbu su studentais ir rašau scenarijus. Gavau savo mokytojo Vladimiro Chotinenkos pasiūlymą kurti filmą. Tai greičiau bus filmas paaugliams, nors, manau, jis turėtų sudominti ir suaugusius. Kol kas jo finansavimas neaiškus, todėl laukiame pinigų. Kol turiu laiko, stengiuosi rasti kitų galimybių, padirbėti su scenaristais.

Ar turite svajonių filmą? Kokį filmą norėtumėt sukurti?

Mane domina trilerio žanras. Svajoju sukurti psichologinį trilerį. Dabar ir ieškau tokio filmo sumanymo. Man įdomu kelti sau naujus uždavinius. Nenoriu eiti pramintais keliais. Domina nauja vizualinė kalba, įdomu formuluoti sau naujas problemas. Kaip ir kiekvienam normaliam žmogui, gyvenime man rūpi įvairūs dalykai.

Kalbėjosi Olga Ugriumova

„7 meno dienos“ Nr.45 (921), 2010-12-17