Bandymai su žiūrovais

Živilė Pipinytė
Michaelio Haneke's filmas „Baltas kaspinas“ („Das Weisse Band“, Vokietija, Prancūzija, Austrija, Italija, 2008) perkelia į Prūsijos kaimą Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse.

Iš pradžių sunku atsikratyti įspūdžio, kad grįžai į gerai pažįstamą erdvę ir laiką: būtent apie tokią Vokietiją rašė Thomas Mannas, „Daktare Fauste“ bandydamas suprasti fašizmo, infernalinio blogio ištakas. „Balto kaspino“ ryšys su klasikine literatūra akivaizdus, todėl sunku patikėti, kad tai ne ekranizacija, kad filmas sukurtas pagal originalų scenarijų. Tai - pirmas įspūdis. Bet jis padeda suprasti, kad šiame tariamame literatūriškume slypi savotiškas režisieriaus iššūkis. Haneke grįžta prie aukštosios kultūros suformuluotų intelektualinio diskurso standartų, tarsi atsiriboja nuo postmodernistinių žaidimų pagundų. Jis kuria pabrėžtinai „senamadišką“ filmą. Bet tai - dar viena režisieriaus provokacija. Haneke atiduoda filmą tradiciniam, už kadro pasiliekančiam pasakotojui - buvusiam kaimelio mokytojui, kuris ir senatvėje negali suprasti, kas iš tikrųjų atsitiko 1914-ųjų vasarą. Nespalvota juosta suteikia filmui „objektyvumo“, o kartu pabrėžia nenoro manipuliuoti žiūrovo jausmais įspūdį. Haneke akivaizdžiai pasitiki intelektualiniais šiuolaikinio žiūrovo sugebėjimais, o tai jau savaime provokuoja. Kaip ir detektyvinė filmo mįslė, kurią kiekvienas turės įminti pats.

 

Haneke supina „Baltame kaspine“ daug linijų, personažų, temų. Jis rodo kelių šeimų istorijas. Kiekviena - tiksliai psichologiškai motyvuota. Barono šeima grįžta namo iš Italijos, jo žmona ilgėsis tos saulės ir tingios atmosferos. Daugiavaikės pastoriaus šeimos istorija skiriasi nuo ekonomo. Našlys gydytojas turi savo problemų, jo vaikai - taip pat. Haneke sugeba išvengti intelektualiems filmams įprastos schemos - meistriškai iš menkų detalių ar tiesiog kelių žodžių ir gestų lipdo savo personažų priešistores, todėl jie - gyvi žmonės. Užtenka kelių kad ir punktyriškai plėtojamų motyvų, pavyzdžiui, paukščio narvelyje ar gydytojo sūnaus klausimo apie mirtį prie pietų stalo.

 

Bet iki menkiausių detalių realistiškas „Balto kaspino“ kaimas - tai, be abejo, ir hierarchiškos, pagal griežtas taisykles gyvenančios visuomenės metafora. Pasaulis griežtai padalytas į viršų ir apačią. Viršuje - dvarininkas, dvaro ekonomas, gydytojas, pastorius, mokytojas. Jie turi idealus ir griežtą vertybių sistemą. Apačioje - tylinti liaudis ir bebalsės moterys. Vyrams jų vertybės atrodo amžinos: Dievo meilė, dora, paklusnumas ir turtų kaupimas. Kad jas įdiegtų savo vaikams, vyrai pasirengę imtis bet kokių priemonių. Žinoma, ir prievartos. Pirmiausia jos imamasi prieš vaikus.

 

Tobulai išretinta „Balto kaspino“ atmosfera nuo pat pradžios kupina visur tvyrančios prievartos. Iš pradžių ji atrodo beprasmiška - jojantis gydytojas užkliuvo už nutiestos virvės, susižeidė. Vėlesnės taip pat beprasmiškos mirtys ar prievartos aktai kondensuoja tą atmosferą, kuri į pabaigą atrodo beveik nepakeliama. Kaip ir filmuose „Smagūs žaidimėliai“ ar „Paslėpta“, Haneke eksperimentuoja su žiūrovais: kiek jie gali žiūrėti į žiaurų elgesį su vaikais, moterų išnaudojimą ir žeminimą, apskritai kaupti prievartos vaizdus. Tradicinis kinas galiausiai žiūrovui suteikia satisfakciją - blogis nubaudžiamas. Haneke's filmuose tos akimirkos neverta laukti. „Baltame kaspine“ panašaus laukimo bergždumą pabrėžia tobula tuštuma. Kadras, suprantama, nebūna tuščias - kompozicija dažnai primena seną fotografiją, iš kurios jau seniai išnyko gyvybė. Seni daiktai, drabužiai, o svarbiausia - pamiršti papročiai (mokytojo apsilankymas mylimos merginos tėvų namuose, pastoriaus ar barono šeimos buitis ir pan.) pabrėžia buvimą tuštumoje. Tai - jausmų tuštuma. Tai pasaulis, kuriame nėra meilės. Jos vietą užėmė tariami moraliniai principai, kuriais dažniausiai ir dangstosi visokių atmainų veidmainiai.

 

Todėl visiškai nekeista, kad vaikai suranda savų būdų, kaip užpildyti tą tuštumą. Jų žiaurūs žaidimai - reakcija į nuolat namuose ir mokykloje patiriamą suaugusiųjų agresiją. Vaikai negali būti savimi. Jie - tėvų nuosavybė, todėl turi būti tobuli tėvų norų pildytojai. Naivios vaikų sielos tam priešinasi. Bet juk jos sugeria viską, kas tvyro aplink. Haneke ir vėl nepastebimai apvertė aukštyn kojomis tradicinio kino žiūrovų lūkesčius: vaikai yra slaptų jų tėvų troškimų projekcijos. Tiksliau, jie pateikia savo tėvų kaltės ir bausmės ritualus gryna forma. Tėvas gali tai užmaskuoti savaip poetišku baltu kaspinu, vaikas iš tos metaforos sukurs savo ritualą, atskleisdamas tikrąją jo esmę. Peržengęs vieną ribą, jis jau bus pasirengęs peržengti ir kitas, dar baisesnes. Juk netrukus prasidės karas, po kurio pasaulis neatpažįstamai pasikeis.

 

Bet „Baltas kaspinas“ nėra tik atsakymas į klausimą apie nacizmo ištakas. Rodydamas valdančių vyrų, tylinčių moterų ir nemylimų vaikų pasaulį, Haneke nuosekliai įrodo, kad Dievo, valdžios, tėvo (arba tradicinės šeimos), pareigos viršenybę teigianti, kaltės bei bausmės žaidimus pamėgusi visuomenė neišvengiamai išsigimsta.


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.