Geriausi meilės vaistai

Jonas Ūbis
Nežinau, kas šį rudenį labiau žadina depresiją: tai, kad nepajėgiu pasižiūrėti visų gerų filmų, kuriuos rodo Vilniuje niekaip nesibaigsiantys kino festivaliai, ar netikėtai užėjęs šaltis. Užtat lietuviškos televizijos leidžia pailsėti ir prisiminti senus filmus bei keistus jų kūrėjų likimus.

Pavyzdžiui, Sergio Leone’s. Jei jo kino karjeros pradžioje kas nors būtų pasakęs, kad tai – būsimas klasikas, ko gero, visi tokį teiginį būtų supratę tik kaip patyčią. Pirmasis jo spagečių vesternas „Už saują dolerių“ (1964) sulaukė žiaurios kritikos. Tai suprantama: pigi populiarių vesternų imitacija tuomet, kai italų kinas išgyveno bene didžiausio pakilimo metus, kai savo šedevrus kūrė Federico Fellini, Michelangelo Antonioni, Luchino Visconti, atrodė gana įtartinai. Leone pasirinko komercinį kiną ir nusipelnė visuotinio pasmerkimo už mėgavimąsi krauju, žiaurumu, cinizmu. (Po keliasdešimties metų iš esmės taip pat pasielgęs Quentinas Tarantino sulauks tik visuotinio susižavėjimo.) Bet kai 1967 m. Leone’s filmus pradėjo platinti amerikiečiai, jis tapo pripažintu naujo žanro kūrėju. Vis dėlto Leone nesugalvojo nei europietiško, nei italų vesterno, tiesiog Amerikos Vakarai jam buvo tobuliausia mitologinės pasakos apie gėrio ir blogio kovą dekoracija. Žinoma, tas gėris ir blogis Leone’s filmuose ne toks jau grynas ir tradiciškas, galima net kalbėti apie savotišką laukinių Vakarų demitologizaciją.

 

LTV2 (4 d. 23 val.) primins antrąją Leone’s trilogijos apie Bevardį žmogų dalį – 1965 m. sukurtą filmą „Keliais doleriais daugiau“. Clintas Eastwoodas vaidina gudrų nusikaltėlių gaudytoją. Filme jis seka kruvino žudiko Indžio pėdomis, bet pulkininkas Mortimeris nori būti pirmas ir sugauti žudiką – nesvarbu, gyvą ar mirusį. Tad jiems teks arba susivienyti, arba patiems pažvelgti mirčiai į akis...

Palyginti su vėlesniais Leone’s filmais, du pirmieji atrodo gana infantiliški – juose daug išraiškingų kadrų, siužetas primena komiksą, o humoras dar ne toks subtilus. Bet įdomiau stebėti, kaip Leone atsikrato imitatoriaus įgūdžių ir pradeda kurti savo stilių. Prie jo atsiradimo prisidėjo ir pagrindinį vaidmenį vaidinęs Eastwoodas – jo šiek tiek sulėtinti judesiai pabrėžia tokį svarbų režisieriui filmo ritmą. Būtent ritmas labiausiai ir apibūdina Leone’s stilių – tas lėtas grožėjimasis romantiškais laukiniais Vakarai neturi nieko bendra su tradicinio vesterno energija.

 

BTV šįvakar (3 d. 23 val.) primins Barry Levinsono komediją „Metų žmogus“ (2006), kuri šiek tiek sugrąžins ir prie lietuviškų realijų. Filmo herojus yra populiaraus satyrinio televizijos šou vedėjas komikas Tomas (Robin Williams). Kas vakarą jis šaiposi iš valdžios žmonių, o kartą jam šauna į galvą mintis ir pačiam pabandyti sudalyvauti prezidento rinkimuose. Rinkimų kampanija baigiasi sėkmingai ir Tomas tampa prezidentu. Tai visai nekeista, juk Ronaldas Reaganas buvo aktorius, dabartinis Kalifornijos gubernatorius Arnoldas Schwarzeneggeris – taip pat. Levinsonas kuria filmą ne apie tai. Jis ne pirmus metus stebi populiariosios kultūros įtaką visuomenei ir politikai. Tačiau pristatydamas „Metų žmogų“ režisierius tvirtino: „Norėjau parodyti, kad žmogaus prigimties pagrindas yra dorybė, kilnumas ir pasirengimas keistis. Kas atsitiktų, jei būtų atvirkščiai, sunku įsivaizduoti.“ Įdomu, ką jis tvirtintų pagyvenęs šiuolaikinėje Lietuvoje.

 

Viena populiariausių šių dienų Lietuvos profesijų yra vadybininkas. Todėl Stepheno Belberio filmą „Vadybininkai“ (BTV, 9 d. 21 val.), manau, daugelis iš jų norės pasižiūrėti. Iškart perspėju – tai romantinė komedija. Filmo herojė Sju (Jennifer Aniston) – tvirtai per gyvenimą žengianti prekybos atstovė. Visai atsitiktinai ji patenka į provincijos miestelio motelį. Ir čia gyvenimas jai pateikia staigmeną – motelio savininkų sūnų su pigaus vyno buteliu rankose. Maikas (Steve Zahn) – visiška Sju priešingybė: naivus ir nuoširdus romantikas. Kitą dieną mergina grįžta į namus. Jai iš paskos atseka Maikas... Net jei nemėgstate romantinių komedijų (aš esu įsitikinęs, kad šis žanras vis labiau degraduoja rodydamas prabangius interjerus, brangius drabužius dėvinčius personažus ir jų dviprasmišką elgesį), „Vadybininkai“ – nekenksmingas filmas. Net atvirkščiai – jis rodo, kad geriausias afrodiziakas yra geri darbai, šiukšlių rūšiavimas ir labdaros akcijos.

 

Nežinau, kodėl LNK nusprendė rodyti filmus tik naktį – gal atliko rinkos tyrimus, iš kurių aišku, kad daugumą lietuvių kankina nemiga? Mane – taip, todėl greičiausiai sulauksiu Franciso Lawrence’o „Konstantino“ (LNK, 5 d. 00.05), nors filmas pirmiausia skirtas visokių mistikų ir komiksų „Hellblazer“ mėgėjams. Keanu Reevesas vaidina rūkymo fanatiką Džoną Konstantiną, kuris vienodai gerai jaučiais ir šiame, ir aname pasaulyje. Todėl painiame filmo veiksme dalyvaus ne tik policija ir pamišę mokslininkai, bet ir angelai, velniai, pusiau angelai ir pusiau velniai bei egzorcistai. Nuo mažens „kitoks“ Džonas žino, kad gėrio ir blogio pusiausvyrą Žemėje padeda išsaugoti tokie kaip jis hibridai. Jie atrodo kaip žmonės, bet jų sielose tūno angelai arba demonai. Nepasakosiu turinio, trumpai tariant, „Konstantinas“ – dar vienas religinės fantastikos filmas, kuriame kartu su „Matricos“ žvaigžde nusifilmavo Rachel Weisz, Shia LaBeoufas ir Tilda Swinton.

 

Šeštadienį LTV (4 d. 18.30) parengė staigmeną lietuvių kino gerbėjams. Donato Ulvydo, Lino Augučio, Mareko Skrobackio, Rasos Miškinytės dokumentinis filmas „Vabzdžių dresuotojas“ (2008) pasakoja apie lėlių animacijos pradininką Vladislavą Starevičių, kuris pirmuosius savo filmus XX a. pradžioje sukūrė Kaune. Paskui jis kūrė Maskvoje, bet didžiąją gyvenimo dalį nugyveno Prancūzijoje. Starevičius pradėjo kurti tada, kai nacionalinės kinematografijos dar nebuvo susiformavusios. Gal todėl jį dabar savinasi visi – lietuviai, lenkai, rusai ir prancūzai. Po šio filmo (4 d. 19.30) bus parodyti Iljos Bereznicko animaciniai filmai. Tarp jų – ir garsusis „Baubas“, su kuriuo užaugo jau ne viena lietuvių vadybininkų karta.

 

Jūsų –

Jonas Ūbis


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.