Žalgiris niekada nemiršta

Monika Krikštopaitytė
Paroda neeilinė ir iš tiesų kaitina kraują, kaip ir derėtų renginiui apie nepaprasto svarbumo šalies įvykius.

Plakate reprodukuota garsioji Ugniaus Gelgudos vaizdo ir garso instaliacija „Žalgiris“ (2006 m.) žadėjo naują požiūrį. Šis darbas, beje, ir buvo apdovanotas kaip geriausias parodoje, paskatintas pagyrimu. Tačiau ekspozicija pranoko net drąsiausius lūkesčius... Čia vyko tikras mūšis.

 

Sakoma, į karą ima visus: jaunus ir senus, profesionalus ir prijaučiančius. Kartais svarbiausia kiekis. Regis, ir šis matematiškai sumanytas projektas (nes juk jubiliejus – 600 metų nuo mūšio) priėmė visus norinčius ir telpančius. Nuo kaimo drožėjo iki jaunųjų konceptualių profesionalaus meno kūrėjų, įtraukiant primirštus tapytojus. Net animacijos buvo. Kūriniai tiesiog ėdė vienas kitą. Tikra sumaištis. Sakoma, mūšio įkarštyje žmogus apsvaigsta ir praranda orientaciją. Taip pat ir parodoje – nebežinai, ar piktintis dėl jovalo, ar dėkoti už išsamų Lietuvos kūrėjų mentaliteto antropologinį tyrimą. Ir pikdžiugiškai smagu, ir apmaudu, kad realiai aktualiems reiškiniams neskiriama dėmesio, o užsiimama kažkokia fasadine nevaisinga veikla. Cirkas, ir tiek.

 

Į kamerą per atidarymą buvo pasakyta, kad šios parodos sumanymas priklauso buvusiam kultūros ministrui Remigijui Vilkaičiui. Postui svyruojant reikėjo kažko didingo... Turbūt todėl buvo numatyta galybė neįtikimo dydžio (ypač krizės metu) premijų konkurso laureatams. Apmaudu, kad kuriant sprendimą politika nugalėjo meną. Tačiau džiugu, kad sudaryta komisija nustatė, jog nėra tokių premijų vertų eksponatų, ir šiuokart menas laimėjo prieš politiką.

 

Nors paroda jokia forma neprisilietė prie istorinių įvykių prasmės supratimo ir gilinimo, kovos elementų apstu. Žvelgiant į parodą kaip į reiškinį – ši pavyko. Kaunasi ne tik politika ir menas, bet ir senieji menininkai su jaunaisiais. O šieji dar ir kuria trintį su mėgėjų bloku. Ekspozicjų salėje ir be žodžių gali justi konfliktą tarp skirtingų raiškų. Vieni leidžiasi į detales ir mitologizuojantį realizmą, lyg mūšio scenų vaizdavimas kurtų prasmę pats savaime. Tai tik detalusis trileris, nepakankamai gerai atliktas, kad tęstų batalinės tapybos tradiciją, o mums, judančių vaizdų pasaulio gyventojams, jau tik panašus į pažodinius plakatus. Tuo tarpu vyresnieji jaunimą gali plakti už pritempimą – pastato kelis balvonus vienaip ar kitaip ir sako, kad tai kažkaip susiję su tema. Sutikčiau su abiejų pusių išsakytais priekaištais. Įžvelgčiau dar ir vertybių, moralės kovą. Dažną eksponatą galima įtarti čia atsiradus grynai besivaikant piniginių premijų, o kiti akivaizdžiai atvyko vedini kilnių, idealistinių tikslų.

 

Todėl šioje parodoje meno kritikas yra visiškai bejėgis. Nėra aišku, kaip susivokti šiame kurtinančiame vaizde. Belieka pasirinkti kuo neskausmingesnį požiūrį ir mokytis iš klaidų. Deja, kad ir valdininkiška, Lietuvos kultūros politika čia primena bendros politikos gaires, t.y. orientaciją į nacionalistinę liniją. Tikėkimės, kad naujas ministras su savo komanda inicijuos aktualesnius renginius. Nes kai vienu metu mieste vyksta daugiau kaip trys parodos, skirtos vienam mūšiui, ir neva kelia tautinį orumą, jautiesi lyg atsidūręs viduramžiuose ar dar blogiau.

 

Paroda veikė iki lapkričio 27 d.


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.