Lapkritis – vienatvės mėnuo

7 MD
Lapkritį net dvi premjeras pristatanti jaunų aktorių kompanija „trupė liūdi“ ir „Menų spaustuvė“ skelbia vienatvės mėnesiu, o „Menų spaustuvė“ „oficialiai“ keičia pavadinimą į „Monų spaustuvę“. Kadangi svarbiausia lapkričio diena, kaip teigia „trupės“ nariai, yra pirmoji, o lapkričio mėnuo – vienuoliktas, tai simbolizuoja dvigubą vienatvę.

Dviguba vienatvė „Menų spaustuvėje“ pasireikš dviem panašiais spektaklių pavadinimais ir kardinaliai skirtingais spektakliais, sukurtais po „Atviros erdvės“ vėliava: „Mono sapiens“ ir „Mono tyla“. Pastaroji gali būti pavadinta šokio ir muzikos dialogu, kurį premjerai ruošia kūrybinis dviejų menininkių duetas: choreografė ir šokėja Giedrė Ubartaitė bei kompozitorė ir atlikėja Eglė Sirvydytė. O žodžių junginys „Mono sapiens“ spektaklio kūrėjams reiškia vieną žmogų, tam tikra prasme – monologinį žmogų. Penkis skirtingų žanrų ir intonacijų monospektaklius jungia mintis apie tam tikrą žmogaus vienatvę, neišsipildančias svajones, savo kelio ieškojimus.

 

Kad klaidūs pavadinimai nesukeltų nesusišnekėjimų tarp žiūrovų, „Menų spaustuvė“ pateikia ir du scenos menų „monus“ lydėsiantį spaustuvės fojė pristatomą dviejų scenografių – Simonos Finkelšteinaitės ir Šarūnės Pečiukonytės – taip pat „Atvirai erdvei“ sukurtą videodarbą „Ne(su)(si)šnekėjimai“.

 

Tiesa, darbinis „Mono sapiens“ pavadinimas buvo „5 monai“. Pasak spektaklio režisieriaus Vaido Kublinsko, berepetuojant kompanija nusprendė, kad žodis „monas“ (šmėkla, vaiduoklis, burtas, melas, akių dūmimas, fokusas) netinka spektaklio reprezentacijai, mat spektaklio kūrėjų kompanija nutarė „žmonėms nemeluoti“. Dėl to Vaidas Kublinskas su bendražygiais sugrįžo prie nesulietuvinto žodžio „mono“, kuris neklaidindamas kreipia į vieno aktoriaus vaidinimo žanrą.

 

„Retas aktorius iki dvidešimt penkerių metų turi galimybę pasigirti vaidinęs monospektaklyje. Retas režisierius iki dvidešimt septynerių gali pasigirti per sezoną surežisavęs penkis monospektaklius. Retas Lietuvos teatro žiūrovas per pusantros valandos teatre yra gavęs galimybę penkis kartus pradėti žiūrėti spektaklį. O kas gal kartais yra net ir geriau, dar retesnis yra gavęs galimybę penkiskart užbaigti žiūrėti spektaklį. Ir žinoti, kad tai ne pabaiga“, – teigia spektaklio režisierius V. Kublinskas.

 

Giedrės Ubartaitės ir Eglės Sirvydytės judesio spektaklis „Mono Tyla“ taip pat imasi subtilaus žaidimo paradoksais. Nors pavadinime yra žodis „mono“, visas spektaklio kūrimo procesas buvo paremtas dueto principu: šokis kuriamas kartu su muzika, muzika – išvien su šokiu. Spektaklio metu šokėja Giedrė Ubartaitė vizualiai scenoje bus viena, tačiau – apsupta Eglės Sirvydytės muzikos. Dar vienas paradoksas – nekalbant kalbėti apie... tylą.

 

„Spektaklyje nagrinėjama žmogaus vidinio garso ir judesio fizika, tylos tvermės dėsniai. Keliame prielaidą, kad vidinė pusiausvyra įmanoma tik tada, kai sugebame priartėti prie savojo triukšmo anatomijos, išnagrinėti jos atskiras linijas, jungtis ir kapiliarus, sugebėti pakelti tylą, susikoncentruoti ties savimi“, – teigia spektaklio kūrėjos.

 

Kad teatriniai monai nepaliktų tylių nesusišnekėjimų žmonių pasąmonėje, lapkričio 26 d. „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje bus pristatytas nuo diplominių darbų brandintas „trupės liūdi“ muzikinis poetinis trileris „Kokia čia teisybė?“ pagal poetų Henriko Radausko ir Justino Marcinkevičiaus eiles. Poetų tekstai penketui „trupės liūdi“ aktorių spektaklyje tampa žemėlapiais, vedančiais klaidžiu jaunatviško noro rasti teisybę labirintu. Apsiginklavę ne vien poezija, bet ir ryžtu, energija, gitara ir pianinu, „trupė liūdi“ narsiai žygiuoja iš scenos į žiūrovo širdį ne per skrandį, o per juoką, nors ir liūdną.

 

Dėmesio, akcija: „Monų“ savaitę (lapkričio 15–21 d.) į spektaklius „Mono sapiens“ ir „Mono Tyla“ einame su vienu bilietu! Akcijos bilietus galima nusipirkti valandą prieš spektaklį „Menų spaustuvėje“.


Parengė Viktorija Ivanova


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.