Grupės „Sarakina“ atliekami kūriniai persunkti iš Bulgarijos ir Makedonijos regionų kilusios etninės muzikos elementais. Kolektyvo muzikantai, originaliais instrumentais grojantys muzikos akademijų absolventai Jacekas Grekowas – akordeonas, dūdmaišis, kavalas, Janas Mlejnekas – klarnetas, tambūra, Mateuszas Bielskis – kontrabosas, Wojciechas Bronakowskis – mušamieji, savo kūryboje jungia turtingą klasikos ir unikalų Balkanų muzikos lobyną. Ansamblis kartu groja nuo 1999 metų.
Šiemet muzikos pasaulis pažymi vieno žymiausių lenkų kompozitorių Frederico Chopino jubiliejų. Ta proga kolektyvas įrašė ir išleido kompaktinę plokštelę „Fryderykata“, kurioje labai netikėtai interpretuojamos žinomiausios Chopino melodijos, jungiant jas su Balkanų liaudies ritmais ir muzikos motyvais, panaudojant originalius liaudies instrumentus ir akordeoną.
Programa „Fryderykata“ suskamba taip, lyg visa F. Chopino giminė būtų kilusi iš Bulgarijos. Muzikantai juokauja, kad jeigu Chopinas galėjo būti pusiau lenkas, pusiau prancūzas, tai kodėl jo senelis negalėjo būti, tarkim, bulgaras? Taip ir gimė idėja šią prancūziškai lenkišką Chopino muziką jungti su balkaniškuoju folkloru ir taip ją praturtinti daugybe žaižaruojančių komponentų. Grupė „Sarakina“, pasivadinusi Balkanuose paplitusiu moterišku vardu (beje, taip vadinasi ir vietovė Graikijoje), anksčiau propagavo tik Balkanų folklorą, tačiau ši nauja programa yra ne tik posūkis į klasiką, bet ir paminklėlis Chopinui. Beje, klasika ir folkloras čia dar praturtinti džiazo muzikos elementais. Taigi platus ne tik žanrų įvairovės, bet ir epochų bei istorijos spektras leidžia suabejoti, ar kartais Chopino senelis tikrai nebuvo kilęs iš Sofijos.
Labiausiai man patiko, kad grupės „Sarakina“ programa „Frederykata“ nėra Chopino kūrinių perkėlimas iš akademinio fortepijono klaviatūros į laisvą folklorinę partitūrą. Tai visai nauji savarankiški kūriniai, kuriuose puikiai sudera klasikinės ir folklorinės dermės, laisva improvizacinė ir akademinė muzikos kalba, rafinuotas ritmas ir Balkanų muzikos metrai. Beje, iš pirmo žvilgsnio kūrinių formos atrodo labai aiškios, architektūriškai gan paprastos ir suprantamos, tačiau iš esmės tai labai sudėtingos, daugelį komponentų aprėpiančios muzikinės struktūros, kurioms įgyvendinti prireikia virtuoziškumo ir meninio brandumo.
Visi keturi grupės „Sarakina“ muzikantai yra aukšto lygio profesionalai, bet vis dėlto nuostabiausia yra akordeono ir klarneto sąveika. Nepaprastai intensyvus ir ekspresyvus Grekowo akordeonas ir laisvai, techniškai melodingas Mlejneko grojimas klarnetu sukuria nepakartojamą klarneto ir akordeono bendrą tembrą, gal kiek primenantį klezmerių muziką.
Kaip tik tos vidinės, o ne paviršutiniškos ekspresijos ir tikro gyvybingumo kiek pasigedau italų grupės „Quarteto del Angel“ (Paolo Angelucci, smuikas; Cesare Chiacchiaretta, bandonija;
Marco Colacioppo, fortepijonas; Nicola di Camilla, kontrabosas) koncerte. Jų atliekamam tango tikrai pritrūko argentinietiškos dvasios ir vidinio temperamento. Išraiškos veide ir judesiuose tikrai nebuvo per mažai, bet Astoro Piazzollos muzika reikalauja nei vien vizualinės raiškos. Galbūt čia „meškos paslaugą“ padarė naujos itališkos aranžuotės? Beje, techniškai puikiai sugrota muzika dar nėra autorinio sumanymo interpretacija. Pagirtina tai, kad ši muzika buvo atlikta bandonija, o ne akordeonu (ką paprastai daro daugelis muzikantų).
Šiomis dienomis A. Piazzollos muziką groja aibė atlikėjų ir beveik visi pasiūlo savo interpretaciją, tačiau daugelis pamiršta, kad A. Piazzolla ir šiaip jau buvo didelis tango muzikos novatorius, kūrybos ir atlikimo meno revoliucionierius, todėl gal reikėtų giliau pastudijuoti jo pasaulį prieš įmetant jį į savąjį. Nors A. Piazzolla karjeros pradžioje grojo tradicinį tango, jis vis labiau norėjo įrodyti visiems, kad tango skirtas ne šokiui, o klausymui. Apie tai liudija jo monumentalūs kūriniai didelėms instrumentų sudėtims. Paminėtinas tris simfoninius kūrinius jungiantis darbas „Buenos Aires“ dviem bandonijoms ir simfoniniam orkestrui. Dar reikėtų prisiminti ir tango operą „Marija iš Buenos Airių“. Šios naujovės kurstė ne tik tango, bet ir klasikinės muzikos tradicijų „sergėtojų“ aistras ir protestą. Prastesni muzikantai smerkė A. Piazzolą už tai, kad jo muzika nesugrojama.
Nežinau kodėl, bet po šio koncerto norėjosi, kad bent vieno šių italų muzikantų senelis būtų kilęs iš Argentinos.