Moteris ir mokslas

7 MD

Šį savaitgalį ekranuose pasirodantis Alejandro Amenábaro filmas „Agora“ (Ispanija, JAV, 2009) sukėlė daug diskusijų. Vienų filmas buvo pavadintas antikrikščionišku, kitų – feministiniu, trečių – neigiančiu Dievą, tačiau nepaisant to pelnė net septynis ispanų kino akademijos apdovanojimus „Goya“ ir tik Ispanijoje sulaukė net 3,5 milijono žiūrovų.

 

„Agoros“ herojė yra istorinė asmenybė – astronomė, filosofė Ipatija (355–415). Ji dėstė matematiką ir astronomiją. Paskaitos vykdavo jos namuose, prieš kuriuos susirinkdavo minios, bei miesto salėse. Kaip filosofė Ipatija buvo vėlyvosios antikos atstovė, neoplatonikė. Ipatija buvo reikli sau ir siekė dvasinės tobulybės, bet garsėjo tolerantiškumu. Ipatija buvo labai gerbiama ir laikoma moraliniu autoritetu. Buvo vertinama jos išmintis bei dorybės – saikas, paprasti drabužiai, susilaikymas, meilė gimtajam miestui, kurio aktyvi pilietė ji buvo. Būtent aktyvus dalyvavimas miesto reikaluose ir visuotinė pagarba prisidėjo prie jos mirties. Ji buvo žiauriai nužudyta. Ipatijos mirtis žymi intelektualinio Aleksandrijos žlugimo pradžią. Pasak naujausių tyrimų, Ipatija tapo politinio konflikto tarp krikščionių, kurių vieni buvo pasaulietinės, o kiti – Bažnyčios valdžios šalininkai, auka.

 

Filmo veiksmas nukelia į V a. pradžią, į Romos valdomą Aleksandriją. Čia bręsta krikščionių pasipriešinimas. Astronomė ir filosofė Ipatija iš visų jėgų stengiasi išsaugoti per amžius sukauptas senojo pasaulio žinias ir mokslą nuo augančio religinio fundamentalizmo. Jai padeda mokiniai. Du iš jų kovoja už mokslininkės meilę: iš elito kilęs Orestas ir vergas Davosas. Pastarasis išgyvena vidinę dramą – jis turi rinktis meilę Ipatijai arba laisvę žadančią vis galingesnę naują religiją – krikščionybę. Pagrindinį vaidmenį filme sukūrė Rachel Weisz.

 

Alejandro Amenábaras atkreipė į save dėmesį Berlinalės „Panoramos“ programoje rodytu debiutiniu filmu „Diplominis darbas“ („Tesis“). Tarptautinio pasisekimo sulaukė jo siaubo filmas „Kiti“, kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Nicole Kidman. Eutanazijos klausimus kėlęs Amenábaro filmas „Jūros gelmėse“ (2004) buvo apdovanotas „Oskaru“ geriausiam užsienio filmui. Pateikiame kelias režisieriaus mintis apie „Agorą“.

 

Kai baigiau „Jūros gelmėse“, net negalėjau įsivaizduoti, kad kitas mano filmas bus apie romėnus ir krikščionis senovės Egipte. Bet tame ir glūdi mano profesijos žavesys: gali išlaisvinti savo smalsumą ir patyrinėti nuostabų Aleksandrijos pasaulį ties IV ir V amžių riba. Gali įsivaizduoti šventoves, gatves, žmones. Ir, pasitelkęs aistrą bei pinigus, visa tai prikelti ekrane.

 

Atvirai sakant, niekad giliau nesidomėjau mokslu. Mano galva, šio projekto esmė buvo pažvelgti į mokslo pasaulį dvasiniu ir emociniu požiūriu, perteikti emocijas, susijusias su kosmoso tyrinėjimais. Po itin kruopščios atrankos nusprendėme papasakoti Ipatijos istoriją. Pirmiausia todėl, kad jos istorija susijusi su perėjimu nuo geocentrinės sistemos prie reliatyvumo teorijos. Kruopščiai tikrinome visas įmanomas ir literatūroje prieinamas detales. Studijuodami medžiagą įsitikinome, kad daugeliu požiūriu Ipatijos istorija susijusi su šiuolaikiniu pasauliu ir jo dilemomis. Tai dar labiau paskatino mūsų susidomėjimą.

 

Aleksandrija simbolizuoja civilizaciją, kurią pamažu sprogdina įvairios frakcijos bei judėjimai, ypač religiniai. Daugumai tyrinėtojų laikai, kai gyveno ir dirbo Ipatija, reiškia senovės pasaulio pabaigą ir naujųjų laikų pradžią. Iš pat pradžių norėjau, kad žiūrovai jaustųsi tarsi žiūrėdami CNN televizijos reportažą. Kitaip nei daugumoje kostiuminių reginių, čia yra greita naracija. Man nerūpėjo pabrėžti inscenizacijos prabangos, efektingų kadrų, dar labiau sustiprintų patetiškos muzikos.

 

„Agora“ – tai disciplinos ir reginio junginys. Ryžtingai siekiau nutolti nuo dažnai negyvo formaliai įspūdingo reginio, būdingo šiam žanrui. Gatvės scenose kamera neaprėpia visos gatvės, bet stengiasi pateikti įprastą, realistišką vaizdą. Norėjome, kad žiūrovas taptų įvykių liudininku, o ne kontempliuotų efektingas panoramas ar stambius planus. Bet svarbiausia – siekėme nekurti prievartos spektaklio.

 

Iš pat pradžių filmas buvo sumanytas kaip tarptautinė koprodukcija anglų kalba, kad ir dėl paprasčiausios priežasties – 50 milijonų eurų biudžeto. Savižudybė manyti, kad toks brangus projektas gali būti įgyvendintas Ispanijoje tik su ispanų aktoriais ir dar atsipirkti. Bet juk Aleksandrija ir buvo ta vieta, kur susitikdavo daug kultūrų ir kalbų. „Agora“ yra pasakojimas apie moterį ir miestą, bet taip pat ir apie planetą, kurioje turime gyventi visi kartu. Norėjome parodyti žmonių problemas šiek tiek iš kosminės perspektyvos. Juk Žemė – tik viena iš planetų. Norėjome pažvelgti į praeitį iš voyeur perspektyvos taip, kad žiūrovams atrodytų, jog žiūri pro rakto skylutę. Visada siekiau, kad mano filmai būtų kelionė erdvėje ir laike. Tikiuosi, kad žiūrovai įvertins filmą. Pasikartosiu: tai – tolimos praeities istorija, bet ji gali tapti šiuolaikinių problemų veidrodžiu.

 

Pagal reklaminę filmo medžiagą


 

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.