Tai, kad Vladimiro Romanovo fondas parėmė jau ne pirmą svarbų muzikinį renginį, teikia vilčių, jog Lietuvoje ir ateityje koncertuos talentingiausi atlikėjai. Gaila, kad dar neturime didelės, moderniai įrengtos koncertinės salės su aukščiausios klasės fortepijonais, leidžiančios puikiai jaustis tiek interpretatoriams, tiek jų besiklausančiai publikai. Ne paslaptis, kad mūsų teatras nepasižymi gera akustika, į ką ypač jautriai reagavo šio koncerto klausytojai. Laimingi buvo sėdėję maždaug vidurinėse tam tikrų parterio eilių vietose. Profesionalai, klausęsi koncerto iš gana artimų parterio eilių, bet salės dešinėje, skundėsi beveik negirdėję žemų garsų; kiti stebėjosi, kodėl blankiai skamba aukšto registro natos, nors matė energingus pianisto mostus. Pastabiems žiūrovams atrodė, kad pianisto, priimančio karštus aplodismentus, veido išraiška bylojo nuovargį dėl kovos su į koncerto pabaigą išsiderinusiu fortepijonu ar bloga akustika, kurioje garsai negali laisvai sklisti į salę. Matyt, nerealu svajoti, kad susijungs Lietuvos turtuolių fondai ir padovanos reikalingą finansinę paramą puikios, didžiulės koncertų salės statybai bei įrangai. Šie mecenatai galėtų didžiuotis matydami savo vardą prie salės pavadinimo.
J. Kissinas gimė 1971 m. spalio 10 d. Maskvoje. Ypatingas potraukis muzikai pasireiškė labai anksti - dvejų metukų jis pradėjo improvizuoti pianinu. Šešerių įstojo į išskirtinės talentingų vaikų ugdymo įstaigos - Maskvos Gnesinų muzikos pedagoginio instituto specialiosios muzikos mokyklos - žinomos pedagogės Annos Kantor fortepijono klasę. Sulaukęs dešimties, jaunasis pianistas surengė pirmąjį viešą koncertą, kuriame atliko W.A. Mozarto Koncertą fortepijonui (KV 466), o po metų - solinį rečitalį Maskvoje. Tai, kad būdamas vos dvylikos išrankiai Maskvos publikai Konservatorijos Didžiojoje salėje su Maskvos valstybiniu filharmonijos orkestru, diriguojamu D. Kitajenkos, puikiai atliko net du F. Chopino koncertus fortepijonui - Pirmąjį ir Antrąjį, - atkreipė net ir užsienio kritikų dėmesį.
Ilgai galima būtų pasakoti apie daugybę muzikinių apdovanojimų, J. Kissinui skirtų už ryškią koncertinę veiklą, puikius įrašus. Jam suteiktas Manhatano muzikos mokyklos ir Honkongo universiteto garbės daktaro laipsnis, pianistas yra Londono Karališkosios muzikos akademijos garbės narys.
Lapkričio 2 d. koncerte pianistas skambino dviejų kompozitorių - romantikų, ypač pasišventusių fortepijoninės muzikos kūrimui, kurių 200 gimimo metines koncertų ciklais pažymi viso pasaulio meno mėgėjai - Roberto Schumanno ir Frédérico Chopino - populiarius opusus. Pirmoje koncerto dalyje klausytojai užgniaužę kvapą klausėsi R. Schumanno Fantastinių pjesių, op. 12 („Phantasiestücke“, 1837), ir Noveletės Nr. 8 fis-moll, op. 21, savitų traktuočių. Nuo pat pirmų „Vakare“ („Des Abends“) garsų tapo aišku, kad J. Kissinas - profesionalas, gyvenantis vien muzika, dėmesingai, paprastai ir natūraliai, be pozos skambinantis autoriaus tekstą. Ramių nuotaikų pjesių - „Vakare“ ir „Kodėl?“ („Warum?“) muzika tekėjo labai tyliai ir sukauptai, beveik vienoje blankokoje, tarsi su šydu, spalvoje, tačiau visi motyvai ir frazės buvo įprasminti, pajausti. Veržlios, charakteringos pjesės buvo atliktos labai greitu tempu, kokybiškai, smulkios natytės puikiai atitiko programines nuorodas, žėrėjo, kibirkščiavo. Gal dėl salės akustikos ypatybių nukentėjo (dėl labai greitų tempų ar per ilgų pedalų) dvi pjesės „Polėkis“ („Aufschwung“) ir „Naktį“ („In der Nacht“). Beje, jų trečiosiose dalyse, kai pianistas kiek sumažino tempus, daug aiškiau galima buvo girdėti visą muzikinį audinį. Nustebino ciklo paskutinės pjesės „Dainos pabaiga“ („Ende vom Lied“) traktuotė. Joje akordinė faktūra buvo traktuojama kampuotai, statiškai, su ritminėmis ir loginėmis atramomis. Beje, panašiai pianistas pateikė ir visą paskutinę Noveletės fis-moll dalį. Galima buvo suprasti, jog Schumanno garsių akordų muziką J. Kissinas įsivaizduoja kaip gruboką, sunkiasvorę, maršo tipo vienodoką eiseną.
Antroje koncerto dalyje skambėjusių visų keturių F. Chopino Baladžių traktuotėse atsiskleidė visos įspūdingiausios pianisto išskirtinio talento spalvos. Įgimtas šviesus mąstymas, puikios virtuozo savybės leidžia J. Kissinui įgyvendinti visas jo meninės vaizduotės idėjas. Jis nepaprastai aiškiai girdi visą, kad ir sudėtingą, muzikos audinį, veda visus pobalsius, pateikia kiekvienos harmonijos bei melodinio piešinio reikšmes, beveik kaip joks kitas atlikėjas spėja įprasminti ypač greitu tempu skambinamas baladžių kodas. Maloniai nustebino ir naujai pateiktos kai kurios detalės, pavyzdžiui, Baladėje g-moll, op. 23, - įspūdingai traktuoti pagrindinės temos pasikartojantys bosai, įgavę svarbią mistinę reikšmę. Besiklausant ypač meistriškai ir natūraliai atliekamų Chopino kūrinių, nublanko akustikos problemos, beišsiderinančio fortepijono klasta. Pakilusiai iš savo kėdžių publikai tvankoje erdvėje entuziastingai prašant bisų, J. Kissinas padovanojo klausytojams dvi ypač žavias, nugludintas su meile ir tobulu meistriškumu Chopino valsų (cis-moll, op. 64, Nr. 2 ir As-dur, op. 34, Nr. 1) interpretacijas. Tada, jau ryškėjant kai kurių fortepijono stygų atsipalaidavimui, pianistas dar labai greit, lengvai plazdant ypač kokybiškiems pasažams, keistai paskambino populiarųjį Chopino Scherzo b-moll. Ypač neįprastos buvo vidurinės dalies traktuotės - tiek pirmos temos (kiekvieną kartą akordai skambėjo kietai, garsiai) tiek antros, minorinės (lengvai, tyliai, vis stabčiojant, labai paprastai).
Išskirtiniai koncertai LMTA Didžiojoje salėje
Lapkričio 5 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įspūdingą solinį koncertą surengė Hamburgo (Vokietija) aukštosios muzikos ir teatro mokyklos profesorius, pianistas Oliveris Kernas. Palyginti nedidelėje, pasižyminčioje gera akustika, neperpildytoje Didžiojoje salėje, ne itin išreklamuotame renginyje, į kurį daugiausia susirinko profesionali muzikos bendruomenė, skambino daugybės tarptautinių pianistų konkursų pirmų premijų laureatas, pažėręs klausytojams neužmirštamų įspūdžių, o jau kitą rytą kėlęs LMTA studentų meistriškumą. Koncerte skambėjo J. Brahmso Šešios pjesės fortepijonui, op. 118 (G Klavierstücke), A. Bergo Sonata, op. 1, ir L. van Beethoveno Fantazija, op. 77, bei bisui labai tyliai ir delikačiai paskambinta R. Schumanno pjesė. Nesismulkinant į kiekvieno kūrinio atlikimo detales, galima teigti, jog profesorius Oliveris Kernas pateisino savo pavardę (išvertus iš vokiečių kalbos, kern reiškia „branduolį“) ir pateikė tai, kas svarbiausia. Pianistui būdinga didžiulė gyvybinė energija, intelektas, sugebėjimas maksimaliai realizuoti sumanymus. Visų atliktų kūrinių traktuotėse jautėsi išankstinė giliausia kiekvienos detalės ir visumos analizė, rafinuotas, racionalus nušlifavimas ir aistringas (ne šiltas), pripildytas maksimalios energijos, perteikimas. Nė vienos „tuščios“, neapgalvotos natos, jokios improvizacijos, nė vienos paprastai, be įtampos, paskambintos temos ar epizodo. Jei pasitaikė muzikinės medžiagos pasikartojimų, kiekvieną kartą buvo paryškinta kita detalė, pobalsis ar kitoks tembrinis garsų skambesys. Šalia idealios tvarkos – laisvas muzikos alsavimas, neįspraustas į kietus ritmo rėmus. O. Kerno meną galima būtų palyginti su sumanaus meistro nugludintu briliantu, skaisčiai žėrinčiu įvairiais atspalviais.
Po koncerto svečias džiaugėsi jam patikusiu fortepijonu ir dėmesinga publika. Tai suteikia vilčių, kad šis tikrai įdomus menininkas dar koncertuos Lietuvoje.
Puiku, kad LMTA studentai turėjo puikią progą gauti vertingas šio meistro pamokas.
O štai lapkričio 6 d. LMTA Didžiojoje salėje muzikos profesionalų ir mėgėjų vėl laukė puiki dovana. Goethe’s institutas Vilniuje ir LMTA palepino stilingu ir nuoširdžiu R. Schumanno dainų ciklo „Poeto meilė“ („Dichterliebe“), op. 48, atlikimu. Dainavo baritonas Thomas E. Baueris, o jam fortepijonu talkino puiki pianistė Izumi Kawakatsu (abu – iš Vokietijos), prieš tai pravedę dainavimo ir koncertmeisterio meistriškumo kursus ir surengę R. Schumanno dainų vakarą, kuriame pasirodė šių kursų dalyviai – šeši dainininkai su penkiais pianistais koncertmeisteriais. Aišku, po kelių pamokų, kad ir geriausių mokytojų, neįmanoma tapti brandžiomis asmenybėmis. Perspektyviausiai su „Widmung“, op. 25, m. 1 ir „Röselein, Röselein!“, op. 89, m. 6 pasirodė dainininkė Laura Latvaitytė, Justas Mauragas, nuoširdžiai traktavęs „Wenn ich in deine Augen seh“, op. 48, m. 4 ir „Ich ha im Traum geweint“, op. 48, m. 13, taip pat maloniai nuteikė jautrus pianisto Kšištofo Marcinkevičiaus akompanavimas. Po kursų dalyvių pastangų perteikti nuostabių kompozitoriaus dainų dvasią, salėje jų klausęsi Vokietijos meistrai pakilo į sceną ir sujaudino klausytojus tarsi etaloniniu romantinės kamerinės muzikos traktavimu. Dainininkas Thomas E. Baueris savo menu atskleidė žmogaus geriausias savybes – nepaprastą dvasios šilumą, nuoširdumą, jautrumą, atvirumą; intelektualo aristokratišką prigimtį, artistiškumą, muzikos bei teksto, t.y. žodžių, kurių pagrindu sukomponuotos dainos, esminę prasmę. Visos ciklo dainos žavėjo poetiškumu, meile, nuoširdžiais jausmais. Atrodė, jog tai – gražiausi kamerinio dainavimo pavyzdžiai, kurių norisi klausytis be galo. Dainininkui puikiai talkino smulkutė, iš pažiūros trapi pianistė I. Kawakatsu; ji nepaprastai rafinuotai, šviesiais, tarsi krištoliniais skambesiais, dramatiškose dainose tampančiais niūriais ir tamsiais, o kulminacijoje galingai gaudžiančiais garsais subtiliai reagavo į balso intensyvumo pokyčius. Tai buvo tikro ansambliškumo pavyzdys. Publikai karštai prašant, labai laisvai ir pakiliai vėl nuskambėjo pirmasis šio vakaro kūrinys (juo koncerto programą pradėjo minėta Laura Latvaitytė) „Dedikacija“ („Widmung“), kurį F. Lisztas perdirbo fortepijonui solo. Vėliau svečiai palepino klausytojus dar viena R. Schumanno daina.
Tai buvo neužmirštama meno šventė!