Jei lietuvių dailės istoriją įsivaizduotume kaip linijinę, Algio Skačkausko kūrybą galėtume priskirti trumpai ir slidžiai laiko atkarpai tarp modernizmo ir postmodernizmo. Dailininkas į lietuvių tapybą atėjo 9-ąjį dešimtmetį, drauge su naujosios tapytojų kartos atstovais Šarūnu Sauka, Audrone Petrašiūnaite, Egle Velaniškyte, Vygantu Paukšte, Jonu Gasiūnu, Rimvydu Jankausku (Kampu). Ilgą laiką trukęs kultūrinis izoliuotumas lėmė stipresnę lietuvių tapytojų tarpusavio įtaką. Todėl 8-ojo dešimtmečio pradžioje - 9-ojo pabaigoje ekspresionizmas pasiekė dailės mokyklas modifikavęsis deromantizavimo tendenciją įtvirtinusių Arvydo Šalteno, Algimanto Jono Kuro variantu. Tokiame ironizuoti linkusiame kontekste, neretai turinčiame egzistencializmo užuomazgų, vaiskus Skačkausko drobių koloritas ir keistai mišri ikonografija atrodė neįprastai.
Su kai kuriomis išlygomis, 9-ojo dešimtmečio Lietuvos tapyba pasižymėjo tam tikru kameriškumu, tyčiniu polinkiu į „žemąją“, primityviąją (ne tautodailės) kasdienybės kultūrą. Iš čia ir dažni, ir įvairiai interpretuojami motyvai, neretai vaizduojamas avinėlis, gulbė. Ilgą laiką socrealizmo ideologija stengėsi atsikratyti įvairių nekilnių, netaurių, neherojiškų įvaizdžių. O 9-ajame dešimtmetyje jie grįžo kaip autentišką lietuvio pasaulėjautą įkūnijantys atminties reliktai, neretai brangesni, artimesni nei tradicinė lietuvių liaudies skulptūra ar dailios namų audimo lovatiesės. Šį Raimundui Balinskui, Henrikui Čerapui, Vygantui Paukštei, Algiui Skačkauskai būdingą polinkį Alfonsas Andriuškevičius bandė apibūdinti taip ir neprigijusiu terminu „postkultūrinis primityvizmas“. Dabar 9-ojo dešimtmečio antros pusės atstovai žinomi kaip išbaigę modernizmo tradiciją ir sutvirtinę postmodernizmo pamatus.
Neatsitiktinai raktinis Algio Skačkausko parodos „Poetinė A. Skačkausko neoekspresionistinės tapybos ikonografija“ pavadinimo žodis yra „ikonografija“. Iš tiesų kitokiomis estetinėmis nuostatomis besivadovaujančio žiūrovo knibždantis, gaivališkas, spalvingas jo drobių paviršiaus „kirmėlynas“ nepagauna, o ikonografija geba privesti stabtelti. Čia vėl reikia prisiminti jau daug kartų aprašytą mito ir mitinio mąstymo, rituališkumo fenomeną, kuris kaip fantomas nuolatos lydi lietuvišką tapybą vis kitokiu pavidalu. Ramintos Jurėnaitės žodžiais tariant, veiksmas paverčiamas ritualu, figūra - alegorija, peizažas ir interjeras - metafora, natiurmortas ar objektas - relikvija. Tačiau iš kitų į šias kategorijas telpančių autorių Skačkauskas vis dėlto išsiskiria kažkuo specifiškai postmodernistišku. Tai ne vienareikšmis blogio ir gėrio, tvarkos ir chaoso mitas, o tikra mitų, biblinių motyvų ir žemosios kultūros apraiškų ikonografinė velniava. Pavyzdžiui, pasirinktą Dzeuso ir Ledos meilės siužetą paverčia bausme už nuodėmę: vaizduoja prie gėdos stulpo prikaltą Ledą, taip suplakdamas antikinį ir biblinį siužetus. Sukuriama individuali mitologija, įkvėpta meistriškos improvizatoriaus vaizduotės.
Bene geriausią Skačkausko tapybos atitikmenį sugalvojo Jolita Mulevičiūtė: menininko tapybos ikonografiją ji palygino su senovės lietuvių baladėmis, kaimyninėse šalyse vadintomis „žiauriuoju romansu“. Jos nepriskiriamos prie aukštosios poezijos, nes yra perdėm eklektiškos, dažnai neoriginalios, stilistiškai negrynos. Jų šaknys - kultūriniai paribiai, kuriuose pilna skolinių, barbarizmų. Šalia liaudiškų poetizmų - klasikinio stiliaus liekanos, romantizmo rudimentai, egzotiškos detalės, kurių deriniai svyruoja nuo pakilios didybės iki banalybės ir natūralizmo. Nuo mirties iki gyvenimo, nuo meilės iki pragaišties. Ir nors negrabu, netauru, bet nuoširdu, vientisa ir autentiška.
Skačkauskas sakralių bruožų suteikia liaudies karnavalui, o šventųjų veidelius pamurkdo purvan. Taip buvo savaip išreikštas paradoksu, butaforija, graudžiu žmogiškumu besižavinčio dešimtmečio bruožas. Tačiau žvelgiant į visą autoriaus darbų liniją, ryškėja ne tik gaivališkas, lengvabūdis žaidimas su herojais, bet ir neartikuliuotas mirtingumo ir gyvastingumo santykio apmąstymas. Kūrinyje „Cafe Golgota“ (2008-2009) regime vakarienės sceną kavinėje, pro kurios langą matyti nukryžiuotieji. „Stirna prie kapo“ (2009) pavaizduota ant kapo sudėtus vainikus rupšnojanti stirna. „Aklųjų vakarienėje“ (1989) - vyras ir moteris užrištomis akimis, valgantys skęstančių laivų fone. Egzistencinių svarstymų rasime ir greta paveikslų iškabintuose tapytojo eilėraščiuose, kurių motyvai dažnai atliepia tapybą. Jie kaip ir tapyba - gaivališki, su „žemojo“ stiliaus priemaišomis, humoru ir kartu liūdesiu.
Ir jeigu jau pradžioje užsiminiau apie šiandienos tapybos koordinates, įdomu pažiūrėti į tame pačiame pastate eksponuojamą jaunų konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ dalyvių parodą. Keistas jausmas apninka, kai pajauti, kaip stipriai modifikavosi ekspresionistinė tradicija (vietomis iš jos paliko tik šlapia dėmė) ir kaip pasikeitė ikonografija. Rodos, iracionalios, gaivališkos tapybos jėgos nurimo ir tautiniai mitai dingo be pėdsakų.
Paroda veikia iki lapkričio 20 d.
„Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius) dirba antradieniais-penktadieniais 12-18 val., šeštadieniais 12- 15 val.