Dvynukės. Gaida ir Obertonai
Daugiau nei 500 puslapių knyga tiesiogine šio žodžio prasme yra svarus argumentas apmąstymams. „Gaidos obertonų“ pirmoje dalyje publikuojamos 77 recenzijos, kurias „atrenkant prioritetas teiktas festivalio visumą apžvelgiantiems straipsniams, pokalbiams, anketoms, tačiau publikuojami ir paskiri darbai, kuriuose buvo vertinami didžiausio atgarsio sulaukę muzikos reiškiniai ar muzikos scenos naujovės, lietuvių kompozitorių kūrinių premjeros“ (sudarytojos Rūtos Stanevičiūtės žodis „Gaidos obertonų“ 12 p.). Antra dalis šmaikščiu pavadinimu „Penki ir penkios“ skirta Jūratės Katinaitės pokalbiams su minėtais penkiais „Gaidos“ direktoriais, taip pat Ritos Nomicaitės, Laimutės Ligeikaitės, Beatos Leščinskos-Baublinskienės, Astos Pakarklytės ir Veronikos Janatjevos reminiscencijoms.
Knygos pristatymas vyko paskutinę festivalio dieną, 2010-ųjų spalio 29-ąją, filharmonijos svetainėje. Vakarą vedė muzikologė Veronika Janatjeva, o kartu su rinktinės sudarytoja bendravo muzikologės Gražina Daunoravičienė ir Vita Gruodytė. Likus porai dienų iki knygos pristatymo filharmonijos kasose negalėjau gauti jokios informacijos apie renginį, o ir
Lietuvos kompozitorių sąjungos internetinėje svetainėje nurodytas tik susitikimas su kompozitoriumi Algirdu Martinaičiu bei finalinis koncertas. Nepaisant to, kad filharmonijos svetainė buvo pilnutėlė, mano nuomone, tokia rinktinė verta kur kas didesnio dėmesio.
Rūta Stanevičiūtė teigė, jog rengdama leidinį nekėlė tikslo vertinti – jai svarbiausi yra apmąstymus provokuojantys reiškiniai. Buvo surinktas visas „Gaidos“ archyvas, tačiau publikuota tik jo dalis. Didžiulis darbas nedūlės stalčiuose, nes visą festivalio dokumentaciją planuojama paskelbti „Lietuvos muzikos antenoje“ (Lietuvos kompozitorių sąjungos internetinės svetainės rubrika). Ateičiai lyg savotiškas iššūkis lieka festivalyje skambėjusių kūrinių sąrašo rekonstrukcija, nes programėlėse pateikta informacija ne visada tiksli.
Vita Gruodytė pokalbio metu išryškino besiburiančios „Gaidos“ bendruomenės fenomeną. Jos nuomone, festivalis ir jo kritika palaiko vienas kitą ir kartu evoliucionuoja. Kritika kyla kaip festivalio atgarsis ir modeliuoja būsimus renginius. Gražina Daunoravičienė pabrėžė, kad recenzijų autoriai turi savitą braižą, stilių, leksiką ir interesus. Pati muzikologė mano turinti įvardyti teorinę analizę, bet teigia, kad jauni muzikologai išsako tai, ko vyresnė karta nedrįso. Muzikos kritikos kitimo pavyzdžiu įvardytas Lino Paulauskio, Veronikos Janatjevos, Astos Pakarklytės recenzijose išryškėjęs dėmesys renginių atmosferai.
Į diskusiją įsitraukė ne tik vakaro viešnios, bet ir sėdintieji salėje. Kompozitorius Vytautas Barkauskas pateikė klausimą: „Šios rinktinės sudarymas yra žurnalistinis ar muzikologinis darbas?“. Atranka galima tik turint tam tikrus kriterijus, suformulavus idėją, tad, muzikologių nuomone, žurnalistas negalėtų tokios rinktinės parengti. Teigta, jog sisteminant „Gaidos“ recenzijas neatrasta pastovių vardiklių – yra šaunių koncertų be recenzijų ir nepavykusių net su keliomis. Nuomonės turėjimas, pasak pašnekovių, ir skiria kritiką nuo žurnalistikos.
Pagrindinė vakaro tema buvo ne „Gaidos“ festivalio praeitis, dabartis ir ateitis, o kritikos Lietuvoje statusas. Galų gale, ji yra ar nėra? „Gaidos obertonai“ – vien mechaninis archyvas ar vertingas kritikos vadovėlis? Rūta Stanevičiūtė straipsnyje „Apie muzikos kritiką Lietuvoje“ (http://www.lks.lt/index.php?page=diskusijos) yra rašiusi, jog „muzikos kritika gyvuos tol, kol pati muzikinė kultūra bus pajėgi suformuoti gyvybingas terpes ir ambicingas programas“. Nors ir tikėjausi išgirsti daugiau apie pačią „Gaidą“, buvo naudinga pasiklausyti išsamių diskusijų apie leidinio reikšmę. Tai, kas parašyta knygoje, galėsime paskaityti bet kada (užsukite į Vilniaus natų knygyną arba Muzikos informacijos ir leidybos centrą įsigyti „Gaidos obertonus“), o tai, kas šiuo metu aktualiausia, nebūtinai aptiksime pasklaidę knygos lapus.
Vaikystėje skaičiau Ericho Kestnerio knygelę „Dvynukės“, kurioje mergaitės netikėtai susitinka stovykloje, o po trumpų atostogų susikeitusios vietomis grįžta pas atskirai gyvenančius tėvelius. Gal 1991 metų rudenį gimė dvynukės – kol tėveliai kompozitoriai augino Gaidą, mamytės muzikologės rūpinosi jos seserimi Kritika? Rūta Stanevičiūtė pasiūlė festivalio direktoriaus kėdę leisti išbandyti moteriai, tad galbūt tėčiai kitais metais galėtų imtis rimtai auklėti nenuoramą dvynukę? Kad ir kokiu keliu nuvingiuotų ši istorija, Gaidai ir Kritikai linkiu ilgo ir kūrybingo gyvenimo.