7 meno dienos

Vaikštinėjant po parodą „Milijonas ir viena diena“ atmintyje šmėstelėjo Paryžiaus Pompidou centro pastato architektūra. Iki nuogumo atidengta struktūra tampa esminiu pastato ypatumu. Kilo mintis, kad parodos „Milijonas ir viena diena“ koncepciją taip pat būtų galima pavadinti šia žodžio reikšme struktūralistine. Joje daugiau siekiama išryškinti struktūrą ir formą, tiksliau, jų įvairovę, kitimą, mažiau – atskiras kūrėjų gvildenamas temas. Paroda siūlo kiek kitokį žiūrėjimo būdą. Dar prisiminiau pavasarį Šiuolaikinio meno centre klausytą naujųjų medijų teoretiko Levo Manovichiaus paskaitą „Vizualizacija kaip nauja teorijos kalba“. Parodos modelis man iš dalies priminė Manovichiaus plėtojamą „naujosios kultūros analitikos paradigmos: didelių kultūrinės informacijos klodų duomenų telkimo ir struktūrų vizualizacijos“ modelį. Pasitelkiant tokią formulę parodoje puikiausiai galėtų pritapti labai daug pasaulyje egzistuojančių „judančių vaizdų“.

Judantys vaizdai parodoje apmąstomi „ne kaip visiškai naujas, nepriklausomas reiškinys, bet kaip nauja priemonė, efektingai išplečianti nuo seniausių laikų kultivuojamo pasakojimo galimybes“. Remiamasi arabų pasakų rinkinio „Tūkstantis ir viena naktis“ metafora, kuri ir turėtų išryškinti tą vieną judančių vaizdų medijos aspektą – istorijų pasakojimą. Pirma knyga „Tūkstantis ir viena naktis“, vėliau kita knyga – „Milijonas ir viena naktis“, o dabar paroda –„Milijonas ir viena diena“. Kodėl tada „naktis“, o dabar „diena“ ir kodėl tada „tūkstantis“ o dabar „milijonas“? Iš arabų pasakų rinkinio „Tūkstantis ir viena naktis“ pasiskolinama struktūra, tik pasakojimų jau ne tūkstantis, o milijonas. Taip, iš tiesų „judančių vaizdų“ atsiradimas mūsų kultūroje kone iki begalybės išplėtė pasakojimo(-ų) galimybes ir variantus.

Glaudžius parodos ryšius su pasaka „Tūkstantis ir viena naktis“ ir Terry Ramseye knyga apie ankstyvąją kino pramonę „Milijonas ir viena naktis“ (1926) atspindi ne tik pavadinimai, bet ir struktūra bei koncepciniai niuansai. Jie suveikia kaip saugikliai, kurie padeda išlaikyti dėmesį ir per daug nenukrypti į atskiras kūrėjų gvildenamas socialines, egzistencines, politines, istorines ir kitas temas. Pasakų knygos pagrindinės pasakotojos Šacherezados vaizduotė ir talentas – atrasti ir užčiuopti tai, kas taip stipriai įtrauktų, kad pasakojimas taptų tikresnis, įdomesnis už tikrovę ir simboliškai ją nugalėtų, yra savotiška „užfiksuoto vaizdo“ metafora. Šacherezada šioje parodoje tampa ir visos žmonijos metafora. Žmonijos, kuri, regis, nuolatos ieško vis kitų pasakojimo būdų ir, jeigu tik sustabdytų paieškas, karalius Šachrajaras įvykdytų egzekuciją. Bet, kita vertus, jei Šachrajaras nebūtų grasinęs Šacherezadai, kažin ar ji būtų kūrusi vieną už kitą įdomesnes istorijas ir atėjus lemiamam momentui jų nepabaigusi?! Šacherezada pasakojo istorijas, nes norėjo išsaugoti savo ir kitų gyvybes. Ji puikiai suprato, kokia galia slypi pasakojime. Ją (kino pasakojimo galią) knygoje išryškino ir Ramseye. Pasakojimo vaizdu galia rūpi ir parodos „Milijonas ir viena diena“ kuratoriams (Dovilė Tumpytė, Eglė Mikalajūnaitė ir Giedrius Gulbinas).

Apžiūrinėdama parodą, skaitydama joje esančius tekstus nuolatos prisimenu XX a. pradžios dokumentinio kino režisierių Dzigą Vertovą, tiksliau, jo įsitikinimą, kad tik kameros akis gali objektyviai regėti tikrovę. Tada mąstau, ar išskirtos trys „užfiksuoto“ vaizdo grupės yra esminės ir vienintelės galimos, ar egzistuoja ir daugiau pretenduojančių tapti „tikresnėmis už tikrovę“. Tačiau trys pasiūlytos perspektyvos yra tokios ryškios, kad niekaip nepavyksta užčiuopti dar ko nors kito. Aišku, galima (ir privaloma) į kiekvieną kūrinį pažiūrėti ir kaip į atskirą šios formulės sprendinį.

Parodoje atveriami trys „skirtingi judančių vaizdų sukuriamos fiktyvios realybės ir tikrovės santykiai: Svajonės – nesibaigiantis pasakojimas, Dėlionės – milijonas pasakojimų ir Abejonės – pasakojimas pasakojime“. Vienijanti visų skyrių gija yra ta, kad vieni parodoje esantys kūrėjai nuoširdžiai tiki aparato galimybe objektyviai atvaizduoti tikrovę, kiti taip pat nuoširdžiai abejoja.

Svajonės – nesibaigiantis pasakojimas. „Visos geresnio pasaulio vizijos turi spragų ir trūkumų – tai skatina ieškoti vis naujo filmo arba – po milijono ir vieno bandymo – susimąstyti apie vizijų utopiškumą“, – teigiama skyrių pristatančiame tekste. Šioje grupėje, kaip ir visoje parodoje, yra dvi kūrėjų laikysenos: tikėjimas ir abejonė „geresnėmis ateities“ vizijomis. „Tikinčiųjų“ yra tik vienas – Williamas Cameronas Menziesas, „Ateities pasaulis“. Visi likusieji abejoja: Adamas Leechas, „Kalbos burbulas“ (2008), Romanas Signer, „Raketos langinėse“ (1992), „Lova“ (1996), „Prie Beromünsterio radijo siųstuvo“ (2008), Jonas Zagorskas, „Menininkas, skriejantis milžinišku greičiu“ (2009), Deimantas Narkevičius, „Ausgeträumt“ (2010). Pastarojo videofilmo muzika, kas valandą nustelbianti bene visus salėje buvusius videofilmus, kiek erzino. Aišku, galima iškentėti tas tris ar keturias minutes, bet kai ji (garsi muzika) užklumpa, pavyzdžiui, žiūrint tylų ir kontempliatyvų Tamáso St. Auby filmą „Kentauras“, kuris rodomas tik atitinkamu metu, tos trys ar keturios minutės neįtikėtinai ištįsta. Kyla klausimas: ar reikalingas toks vieno kūrinio įsibrovimas į kitus. Aišku, „garsų kova“ dažna visų parodų, rodančių videomeną, neišvengiamybė, bet kai paroda šiaip gana tyli, netikėtai suskambanti muzika ir išgąsdina, ir nutraukia mintį.

Dėlionės – milijonas pasakojimų. Šioje dalyje tikėjimą ir abejonę galima išskaityti dar aiškiau. Vienur galimybe ekrane parodyti tikrovę tikima, kitur abejojama. Labai patogi ta parodos koncepcija... Kaip kitaip būtų galima paaiškinti, kad viename skyriuje atsiranda, pavyzdžiui, propagandinis režisieriaus Ivano Pyrjevo filmas „Kubanės kazokai“ ir televizijos kuriama realybe abejojantis Johno Smitho „Sustingęs karas“ (2001). Įdomiai šiame skyriuje atrodė vengrų menininko Tamáso St. Auby filmas „Kentauras“ (1973–1975). Beje, šis menininkas buvo atvykęs į spaudos konferenciją NDG auditorijoje, kur karštai pabrėžė, kad jo filmas jokiu būdu nenagrinėja vien su socialistiniu pasauliu susijusių temų, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Filme vaizduojami darbininkų klasės atstovai iš pačių įvairiausių valstybių, tautybė visai nesvarbi. Įdomiai šis kūrinys bendrame kontekste atrodo todėl, kad jis tarsi sudaro savotišką paralelę su visos parodos koncepcijos ypatybėmis, strategijomis – atskleisti esmę naudojantis struktūra ir forma.

Abejonės – pasakojimas pasakojime. Šiame skyriuje tikėjimo ir abejonės laikysenos taip pat egzistuoja, tačiau kiek kitaip nei pirmuosiuose. Čia tarsi tikima arba abejojama pačiu tikėjimu ir abejone. Tikima arba abejojama savimi. Šioje grupėje sudėti užfiksuoto vaizdo pasakojimai, bandantys „praplėsti properšas tarp medijuotos ir fizinės tikrovės, suardyti įsitvirtinusias struktūras, ištrinti įprastas ribas“. Čia vietą randa ir pogrindinis Artūro Baryso (Baro) bei Jono Čergelio „Dokumentinis filmas“ (1979), ir garsiojo Billo Violos „Atspindžių baseinas“ (1977–1979), ir žymaus režisieriaus Sergejaus Paradžanovo „Kijevo freskos“ (1965) etc. Visus šiuos iš pirmo žvilgsnio labai skirtingus kūrinius jungia psichofizinių efektų naudojimas – siekis nutrinti ribą tarp žiūrovo ir ekrano ar projekcijos.

Apibendrinant, vieni parodoje esantys kūrėjai tiki aparato galimybe objektyviai atvaizduoti tikrovę, kiti abejoja, treti „galvoja“, kaip tą užfiksuoto pasakojimo vaizdą paversti hiperrealų, bet taip pat svarbi ir pasakotojo laikysena, kuri savo ruožtu nuveda arba prie tikėjimo, arba prie abejonės. Žinoma, parodoje yra ir kur kas daugiau tonų ir pustonių. Pavyzdžiui, labai įdomu, kad paroda savotiškai „betautė“. Nereikėtų šio žodžio suprasti tiesiogiai. Apmąstant kokią nors tarptautinę parodą dažnai norisi lyginti autorius vieną su kitu, svarstyti, pavyzdžiui, kaip lietuviai atrodo tarptautiniame kontekste. Šiuo atveju tokie svarstymai netenka prasmės. Daugelyje valstybių „Milijonas ir viena diena“ galėtų puikiausiai pritapti prie vietinio konteksto ir niekam nekiltų jokių abejonių, kodėl vienas darbas yra šalia kito, pavyzdžiui, koks Jeanas-Lucas Godard’as ir Artūras Barysas (Baras). Tai tik dar labiau sutvirtina mintį, kad parodoje forma ir struktūra yra galimybė atrasti naujas temas ir kitokias žiūrėjimo perspektyvas.

Nieko panašaus Lietuvoje dar nebuvo. Regis, kiek pamenu, išimtinai videomenui skirta paroda „Sutemos“ (1998) Lietuvoje tebuvo viena. Įdomus sutapimas, kad ir „Sutemos“ ir „Milijonas ir viena diena“ yra poetiškos, metaforiškos prigimties. Atrodo, kamera užfiksuotas vaizdas, pasakojimas iš tiesų turi magijos – įtraukti ir kartu provokuoti vaizduotę. Neabejoju, kad paroda „Milijonas ir viena diena“ gana ryškiai įsirašys į videomeno istoriją Lietuvoje.

Paroda veikia iki gruodžio 19 d.

Nacionalinė dailės galerija (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) dirba trečiadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais 12–19 val.; ketvirtadieniais 13–20 val.; sekmadieniais ir prieš valstybines šventes 12–17 val.