Skambėjo prisiminimai, laiškų, dienoraščių fragmentai ir, žinoma, šiltai ir itin jautriai (o ar galėtų būti kitaip?..) atlikta muzika. Sukauptą, tačiau kartu ir labai šviesią vakaro atmosferą kūrė visi jo dalyviai - vakarą vedusi muzikologė Vytautė Markeliūnienė, daug šiltų žodžių ištarę kiti O. Narbutienės kolegos ir bičiuliai Rūta Stanevičiūtė, Edmundas Gedgaudas, kompozitorius Šarūnas Nakas. Bendravimo su O. Narbutiene prisiminimus muzikos garsais atskleidė Valstybinis Vilniaus kvartetas, kamerinis choras „Aidija“ (dir. Romualdas Gražinis), dainininkė Sigutė Stonytė, pianistai Jurgis Karnavičius, Sergejus Okruško, Rūta ir Zbignevas Ibelhauptai, M.K. Čiurlionio menų mokyklos moksleiviai. Skaitytojų dėmesiui pateikiame vakaro pradžioje skambėjusį V. Markeliūnienės įžanginį žodį.
Vakarą pradėję Valstybinis Vilniaus kvartetas (Audronė Vainiūnaitė, Artūras Šilalė, Girdutis Jakaitis ir Augustinas Vasiliauskas) ir kamerinis choras „Aidija“, papildytas M.K. Čiurlionio menų mokyklos moksleiviais, diriguojamas Romualdo Gražinio - tai tik dalis mūsų muzikų bendruomenės narių, kurie galėtų, ko gero, drąsiai tarti, kad jų muzikinėje kūrybinėje kelionėje Ona Narbutienė tapo žmogumi, neprimygtinai, netiesiogiai, bet kažkokiu savu ypatingu būdu skatinusiu patirti savos profesijos prasmę, grožį ir vertę, - tarytum pašaukimą.
Šiose kūrybinėse kelionėse kai kuriuos čia šiandien esančius, dalyvaujančius, ji lydėjo nuo mokyklos suolo, dar ten sukurdama savotišką jaukią alternatyvią atmosferą, kurioje buvo svarbu ne tik išklausyta ar išmokta pamoka, bet savigarba, orientacija ir skonis, suvokiant savos lietuvių muzikos istorijos vertybes visuotinės muzikos istorijos akivaizdoje. O ypač svarbus buvo tą atmosferą formuojantis žmogiškas santykis, kurį vėliau visą laiką norėjosi tęsti ir tęsti. Ir jau dabar sudėtinga atrinkti, kas labiau - ar tiesioginės Onos Narbutienės pamokos, ar jos parengtos radijo ir televizijos laidos, ar straipsniai, pagaliau knygos, pranešimai konferencijose, ar tiesiog pagarbus bendravimas, kurį bemaž kiekvienas juto kaip specialiai jam skirtą, paveikė pasaulėjautą. Nes viskas buvo visuma, arba kaip pati Ona Narbutienė yra sakiusi savo 70-mečio jubiliejaus vakare - tai tarsi variacijos viena tema, kuri pasireiškė skirtingais pavidalais. Iš tikrųjų, tai variacijos, aprėpusios visą Jos gyvenimą, aprėpusios visus veiklos barus.
Ir, ko gero, tų reikšmingų variacijų nebūtų tiek daug, jei ne tam tikri asmenybės bruožai, skirtingų šeimos kartų sutelktas, išugdytas žmogiškumo paveldas. Kad ir toji savybė, kurią Ona Narbutienė prisipažino paveldėjusi turbūt iš savo Mamos - gebėti kiekvienu momentu, kas bebūtų, susitelkti, susiorientuoti, nelaukiant geresnių sąlygų. Ir šitai, ko gero, nulėmė kitus Onos Narbutienės gyvenimą lydėjusius imperatyvus - nepamiršti kito žmogaus, matyti svarbiausias problemas, tačiau įvertinti ir detales, smulkmenas, įžvelgti galimybes net ir nepalankioje situacijoje, ir jaustis oriai, tvirtai. O jei įmanoma, pasitelkti dar ir humoro krislelį.
Kad šios moralinės nuostatos Jai buvo savos dar gaivioje ankstyvoje jaunystėje, liudija kad ir fragmentas laiško, rašyto klasės draugėms, rašyto dramatišką 1949 m. kovo 26 dieną iš traukinio vagono Paneriuose, prieš ištremiant:
Atrodo, kad čia išstovėsim kelias dienas. Dar daug kas miega, bet man neina miegas, nors truputį ramiau pasidarė. Vakar čia buvo daug žmonių iš Vilniaus, aš vis dairiausi, gal pamatysiu ką nors pažįstamą ir brangų, bet tos svajonės. Jos gali man amžinai pasakyti su Dievu. (...) Mielos, mielos mergaitės, jei esu Jum skolinga ar knygas ar gaidas ar šiaip, pabandyk nueiti pas mus, gal gausit. (...) Keista, man galvoj (...) visa laiką skamba Faustas, ir taip gerai atsimenu visas vietas. Vis girdžiu „Su Diev skaisčioji Tau Diena“ ar „Taip tylu, taip ramu“. Bet - greitai pasibaigs ir tokios svajonės. Oi, kad galėčiau mokytis skambinti. (...) Jūs negalvokit, kad aš labai nusimenu, be abejo šioks toks įvykis - tai ne 2-jetas. Jei prasidėtų gimnazija, perduokite linkėjimus klasei, o paskui auklėtojui, Sližiui ir Steponavičiui. Aš tikrai tikiu, kad greit sugrįšiu, gal galima bus iš Vilniaus nors man išrūpinti leidimą sugrįžti mokytis (...). Bet tai dar ateityje, kol kas važiuoju pasižiūrėti pasaulio, tik deja kaip belaisvė, čia negaliu dainuoti: „Reik būt laisvai nevaržytai“, aš dar neužmiršau visko, negalvokit. Su Dievu išvažiuoju, prisiminkit kai kada, aš važiuoju stipri, nebijokit. (...) Dieve duok stiprybės pakelti šiuos sunkumus.“
Tas rūpestis kitais vėliau išaugo, įgijo dar didesnį matmenį, kurį tuomet pajuto ne tik pavieniai bičiuliai, kolegos, mokiniai, bet ir visa muzikų bendruomenė ar tiesiog Lietuvos kultūra. Ką tik mūsų išklausytame radijo laidos fragmente Ona Narbutienė tarsi apibendrindama tai, kas turėtų lydėti muzikologo kasdienybę, sako, jog muzikologo profesija tai nėra darbas, tai profesija, kuria turi nuolat gyventi. Kam jau kam, bet pačiai Onai Narbutienei šie žodžiai bei jų prasmė buvo labai artimi, būdingi. Nes jai labai rūpėjo ne vien jos pačios darbai ar tyrinėjami muzikai, bet ir artėjantys kompozitorių, atlikėjų jubiliejai arba muzika, skambėsianti kurios nors valstybės šventės proga, jai rūpėjo kultūrinės spaudos likimas, kolegų skaitomi pranešimai, rengiami straipsniai, archyvuose atrasti dokumentai, reikalingi kito tyrinėjamai sričiai. Aišku, rūpėjo ir vykstantys koncertai pagrindinėse koncertinėse erdvėse, bet sykiu ir kokioje nors mokykloje rengiami vakarai ar studentų pasirodymai. Ir tai nebuvo tik asmeninis interesas, bet pagarba, dėmesys, pareiga, reikmė, būtinybė. Nes juk buvo savos profesijos pašauktinė, profesijos, kuria turi nuolat gyventi.