Mokslininkai įrodė, kad mąstymas prailgina sąmoningą gyvenimą. Tai dar viena priežastis skaityti „Kiną“. Dalies jo straipsnių atsiradimą paskatino Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Manau, kad dokumentinis kinas - vienas paskutiniųjų mąstančių ir popsui nepasiduodančių kinematografininkų bastionų. Dokumentiniame kine vis dar kyla naujų idėjų, vyksta naujų formų ir temų paieškos. Tuo įsitikinsite perskaitę interviu su dviem šiuometinio VDFF svečiais - prancūzu Nicolas Philibert'u (kalbėjosi Jurga Stakėnaitė) ir lenku Pawełu Łozińskiu (kalbėjosi Tadeuszas Tomaszewskis). Kūrėjų požiūris į dokumentinį kiną, beje, kardinaliai skiriasi. Philibert'as: „Mano filmai kuriami ne tam, kad perduotų kažkokią svarbią žinią. Todėl ir meninė išraiška netarnauja iš anksto sugalvotam sumanymui.“ Łozińskis: „Dažnai turiu sumanymą, svarstau apie jį ir galiausiai nusprendžiu, kad iš tikrųjų taip ir nežinau, apie ką turėtų būti filmas. Galima nufilmuoti žmogų, užfiksuoti kokią nors situaciją, tik kas paskui?“
Toje netiesioginėje dviejų kūrėjų diskusijoje dalyvauja ir kiti žurnalo autoriai - VDFF aptarianti Auksė Kancerevičiūtė, naują Audriaus Stonio filmą „Aš perėjau ugnį, tu buvai su manim“ recenzuojanti Irma Šimanskytė, Julijos ir Rimanto Gruodžių „Liekną“ ironiškai komentuojantis Valdas Gedgaudas, Jūratės Samulionytės požiūriui į filmo „Šanxai Banzai“ personažus akivaizdžiai nepritarianti Renata Šukaitytė ir Algimanto Maceinos „Paskutinį“ aptarianti Sonata Žalneravičiūtė. Rūta Birštonaitė recenzuoja vieną iškiliausių šių metų lietuvių kino įvykių - Rūtos Oginskaitės knygą apie dokumentininką Robertą Verbą.
Lietuvių filmotekos dalis šiame žurnale išties didelė. Dvi recenzijos - Auksės Kancerevičiūtės ir Ievos Toleikytės - skirtos naujausiam (ir, kaip visada, gana ilgai lauktam) Šarūno Barto filmui „Eurazijos aborigenas“. Ramūnas Pronckus rašo apie Sauliaus Drungos „Anarchiją Žirmūnuose“. Išvada negailestinga: „Vieni filmai savo poveikiu primena gilų pokalbį su įdomiu žmogumi prie vyno taurės ar pasiirstymą valtimi po nepažįstamus pasaulius, o šis gali prilygti tik susitikimui su savivaldybės tarnautoju, kuris pusantros valandos įrodinėja, kad Tarandės rajonas administraciškai priklauso Vilniaus miestui.“
Apie režisierių, kuris iškart sukelia asociacijas su miestų erdvėmis ir architektūra, rašo Ramūnas Aušrotas. Jo tyrinėjimo objektas - vokiečių kino režisierius Wimas Wendersas. Aptardamas Wenderso kūrybą, Aušrotas pabrėžia ir režisieriaus filmų metafizinius momentus, jo sinefiliją, ir tai, kad „Judėjimas Wendersui ir jo kinui yra būties forma. Perpetuum mobile įteisina ir garantuoja būtį.“ Panašių subtilių įžvalgų straipsnyje daug ir, manau, ne vieną skaitytoją jos paskatins pasižiūrėti Wenderso filmų retrospektyvą, kurią rodys netrukus prasidedanti „Scanorama“. Žurnale išsamiai pristatoma ir visa šiųmetės „Scanoramos“ programa, kuri žada daug tikro kino atradimų.
Lukas Brašiškis dalijasi mintimis apie jau pasibaigusį Niujorko kino festivalį. Straipsnis „Kinas dar nemirė, bet jau spėjo prisikelti“ analizuoja autorinio kino formas ir kelia klausimą, kas yra kino menas ir kokios jo šiuolaikinės egzistavimo formos. Deja, kino teatrų repertuare tos šiuolaikinės kino formos vis retesnės. Tai konstatuoja ir Lina Kaminskaitė-Jančorienė, recenzuojanti Jaceko Borcucho filmą „Viskas, ką myliu“, ir Santa Lingevičiūtė, kuri perdėtai išreklamuotame Mario Martinsono filme „Amaya“ pamatė tik nusibodusius stereotipus, ir Oliverio Stone'o „Volstrytas: pinigai nesnaudžia“ aptarianti Laima Kreivytė.
Pagrindinį jauno finansininko vaidmenį pastarajame filme sukūręs dabar „pelningiausias“ amerikiečių aktorius Shia LaBeoufas sulaukė daugiau dėmesio. Izoldos Keidošiūtės plunksnos jauno aktoriaus portrete daug įdomių biografijos faktų ir klausimas, kaip klostysis iki šiol tokia sėkminga karjera. „Namų kine“ Nijolė Andrijauskienė įtikinamai kvies pasižiūrėti DVD naujienas, tarp kurių - visi animatoriaus Iljos Bereznicko filmai ir nostalgiją žadinanti Eldaro Riazanovo komedija „Saugokis automobilio“. Vaikystėje matytų filmų nostalgiją mini ir Živilė Pipinytė, feljetone „Kaip kolekcionuoti prisiminimus“ bandanti suprasti, kas iš tikrųjų yra slapti ir gėdingi kino kritikų malonumai.
Jūsų -
Jonas Ūbis