Naujausias Europos kinas

7 MD
Artėdama prie pirmojo rimto jubiliejaus „Scanorama“ gali pasidžiaugti, kad nuo pat pradžių 2003-aisiais konceptualiai formavo programą, laikėsi profesionalių filmų atrankos kriterijų, aiškiai suvokė festivalio misiją - rodyti tuos filmus, kurių kelias į Lietuvos kino teatrus bei žiūrovų patirtį yra sudėtingas.

„Scanorama“ kasmet kirsdavo Lietuvą nuo sostinės iki pajūrio, taip skatindama ir kitus kino renginius geografiškai plėsti kultūrinį kino lauką. Ambicingoji „Scanorama“ tapo įdomių idėjų ir atradimų festivaliu, savotišku rudens smūgiu, galinčiu išjudinti rutiną ir supurtyti publiką, skatinančiu suprasti bei atrasti šalis ir filmus, režisierius ir aktorius ir taip suvokti Europos tradicijų įvairovę. Kasmet naujos meistriškumo dirbtuvės „Jaunoji kino karta“ taip pat jau tapo impulsu drąsiai ieškoti savosios sėkmės formulės Lietuvoje ir už jos ribų.

 

„Scanorama“ turi aiškią pamatinę bazę, kuri šiemet skleidžiasi vienuolikoje skirtingų programų, siūlančių žiūrovams per šimtą įvairaus turinio, stiliaus, trukmės filmų iš visos Europos. „Scanoramos“ rodomi naujienų ir klasikos deriniai nėra atsitiktiniai, jie atveria senojo ir šiuolaikinio kino kalbos jungtį. Šiais metais „Scanoramos“ žiūrovai pamatys gyvojo Europos kino klasiko Wimo Wenderso retrospektyvą. Jos kontekstas padės suvokti ir drąsių, eksperimentinių kelių bei sprendimų paieškas šių dienų jaunosios europiečių kartos kūryboje, neišgalvoto gyvenimo žavesį, originalios animacijos subtilumą, trumpametražių filmų magiją (dvi specialiosios trumpametražių filmų programos), nelauktai atskleistus Europos kino klasikos klodus. Žiūrovų laukia filmai smūgiai, filmai apmąstymai, iškilūs filmai tarptautinių kino festivalių laureatai, netikėti atradimai, jaunimo hitai ir daug kitų įdomių filmų. Kūrybingus žmones „Scanorama“ pakvies į jau tradicines meistriškumo dirbtuves „Jaunoji kino karta“. Nakvišų lauks originali „Nešventa naktis. Europietiškas siaubas“. Ir svarbiausia - galimybė gyvai ir atvirai kalbėtis su „Scanoramos“ svečiais apie kino gebėjimą pažinti pasaulį ir žmogų, suvaldyti laiką, turinį ir formą. Trumpai pristatome ryškiausius festivalio filmus.

 

Naujienos iš Šiaurės

 

„Geresniame pasaulyje“ („Hævnen“, rež. Susanne Bier, Danija, Švedija, 2010)

 

Tarsi gyvais pėdsakais sekame paskui filmo veikėjus iš pabėgėlių stovyklos Afrikoje į nuobodžią ir pilką kasdienybę Danijos provincijos miestelyje. Stebime, kaip užsimezga pavojingos draugystės, kaip į nugarą kvėpuoja vienatvė ir visa apimantis skausmas. Netrukus draugystės virsta visa griaunančiomis sąjungomis. Filmas tyrinėja tas ribas, kurias prieiname bandydami kontroliuoti visuomenę kaip savo asmeninį gyvenimą, ir kelia klausimą, ar „gerovės“ visuomenė yra ir geresnio pasaulio modelis, ar civilizacija yra tik būdas paslėpti neteisybę. „Ar mes atsparūs neteisybei, ar tiesiog tik vaikštome plonu lynu virs visiško chaoso?“ - klausia Susanne Bier.

 

„Savaip sąžiningas žmogus“ („En ganske snill mann“, rež. Hans Peter Moland, Norvegija, 2010)

 

Ulrikas yra savaip sąžiningas žmogus. Jis neturi jokių ypatingų norų ir nieko iš nieko nereikalauja. Jam nelabai rūpi ir tai, ką jis daro pats. Jis tiesiog ima ir daro. Jei jam kas nors padeda maisto ant stalo ir duoda stogą virš galvos, padarys viską, ko paprašytas. Nesvarbu, ar tai bus meilės žaidimai, ar nurodymas nužudyti žmogų. Bet jo sūnus, kurio Ulrikas nematė aštuonerius kalėjime praleistus metus, jau užaugo. Jis geras, išsilavinęs vyrukas, gyvena kartu su mylima mergina ir tiki šviesia ateitimi. Ulrikas savaip sąžiningas žmogus, bet kur yra sąžiningumo riba?

 

„Mes gimstame. Užaugame. Prarandame nekaltybę. Kvailai elgiamės. O tada mirštame. Prieš mirtį bandome susigrąžinti orumą, kol dar ne vėlu. Tai pavyksta retai. Bet mes stengiamės. Ir tada atrodome apgailėtinai. Ar negėda? Taip, bet ir žmogumi būti gėda. Šiame kompiuterių amžiuje žmogaus klaida yra vienintelė tvarkos kliūtis. „Savaip sąžiningas žmogus“ - tai filmas apie skausmingas ydas, duoklė anaiptol netobulam seksui ir pasaulinė kampanija prieš tą smulkmenišką žmonių tikslumą, kuris valdo pasaulį“, - sako režisierius Hansas Petteris Molandas.

 

„Mergaitė“ („Flickan“, rež. Frederik Edfeldt, Švedija, 2009)

 

Švedijos kaime dešimtmetė mergaitė žengia pirmuosius žingsnius į suaugusiųjų pasaulį. Jos tėvai išvažiuoja į Afriką (gelbėti pasaulio!), o dukrą palieka prižiūrėti tetai. Tačiau šiai labiau rūpi alkoholis, vieną vakarą ji iškeliauja su draugu paplaukioti jachta ir negrįžta. Tada ir prasideda kartais tragiška, o kartais švelniai juokinga ir nuoširdi mergaitės kelionė. Kelionė su daugybe išbandymų.

 

„Scanoramos“ klasika

 

Billo Douglaso trilogija: „Mano vaikystė“ („My Childhood“, 1972), „Mano artimieji“ („My Ain Folk“, 1973), „Mano kelias namo“ („My Way Home“, 1978), D. Britanija

 

Britų režisieriaus Billo Douglaso trilogija tapo savotišku kino paminklu jų autoriaus vaikystei skurdžiame Škotijos kalnakasių kaimelyje Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Ji atvirai pasakoja apie režisieriaus vaikystės ir ankstyvos jaunystės išgyvenimus: žiaurų auklėjimą, visišką izoliaciją, ypač sudėtingą šeimos situaciją (mama beprotnamyje, paklydėlis tėvas). Beveik visa trilogija nufilmuota, Edinburgo priemiestyje. Filmuotis režisierius pakvietė neprofesionalius aktorius, o pagrindinio vaidmens atlikėjas Stephenas Archibaldas įkūnijo herojų Džeimį visose trijose dalyse.

 

Specialioji programa „Kertant Europą“

 

„Atvykėliai“ („Les arrivants“, rež. Claudine Bories, Patrice Chagnard, Prancūzija, 2009)

 

Karolina ir Koletė - socialinės darbuotojos. Jos praleidžia visą dieną bendraudamos su šeimomis, kurios prašo prieglobsčio Prancūzijoje. Merginos padeda atvykėliams pildyti dokumentus. Kasdien į jas kreipiasi žmonės iš įvairiausių pasaulio kampelių. Kai kurie net nežino, kaip pateko į Prancūziją! Visi jie turi savų keistenybių ir savo istorijas. Jauna ir impulsyvi Karolina į imigrantų pasakojimus dažnai reaguoja ūmiai ir lengvai įsiplieskia. Koletė gerokai ramesnė ir spinduliuoja užuojautą, bet dažnai pasiklysta tarp savo popierių. Su jomis ir bendrauja pervargę, bet užsispyrę ir dažniausiai iki absurdo nesukalbami atvykėliai.

 

„Medus“ („Bal“, rež. Semih Kaplanoglu, Turkija, Vokietija, 2010)

 

Jusufas su tėvais gyvena nuošaliame kalnų kaimelyje. Jusufo tėvas - bitininkas, jis renka medų medžių viršūnėse pakabintuose aviliuose. Berniukas dažnai kartu su tėvu eina kopinėti medaus, tad miškas tampa jo vaizduotės namais. Prasidėjus mokslo metams, Jusufas patiria daug streso - iš jo mikčiojimo juokiasi kiti mokiniai. Tėvui išvykus ieškoti medaus į kitas apylinkes, berniukas dar labiau užsidaro savyje. Bėga dienos, bet tėvas taip ir negrįžta, o berniuko motina kasdien atrodo vis liūdnesnė. Jusufas sukaupia visą drąsą ir ryžtasi kelionei į mišką ieškoti tėvo. Tai kelionė į nežinomybę...

 

„Paprasti žmonės“ („Ordinary People“, rež. Vladimir Perisic, Prancūzija, Šveicarija, Serbija, Nyderlandai, 2009)

 

...Ankstyvas rytas. Autobusas nežinoma kryptimi veža septynis kareivius. Tarp jų dvidešimtmetis Džonis, būrio naujokas. Vaikinus atveža į apleistą vienkiemį. Džonis nesėkmingai bando išsiaiškinti, ką jiems čia reikės daryti. Prasideda kankinantis laukimas. Netrukus atvažiuoja autobusas su civiliais žmonėmis. Būrio vadas paaiškina, kad tai kaliniai, valstybės priešai. Kariai supranta, koks darbas jų laukia... „Iš toli ir be jokių emocinių nusistatymų nagrinėdamas vieno iš budelių gestus, mimiką ir jausmus, norėjau paklausti, ar, be kaltės jausmo, kuris visada kyla susidūrus su žiauriais veiksmais, mes galime dar kažką jausti, matyti ar galvoti? Bandžiau pavaizduoti, kaip žudant išnyksta moralinės kaltės jausmas, kaip egzekucija iš moraliai neįmanomo poelgio tampa darbu, kurį tiesiog reikia atlikti - pareiga ir tiek“, - sakė režisierius Vladimiras Perisicius.

 

„Rytoj, auštant“ („Demain des l'aube“, rež. Denis Dercourt, Prancūzija, 2009)

 

Pianistas Matjė išgyvena egzistencinę krizę. Ligoninėje gulinti mama paprašo jo padėti jaunesniajam broliui Poliui, kuris taip įsijautė į Napoleono mūšių inscenizacijas, kad nebeskiria realybės nuo prasimanymo. Norėdamas jam padėti, Matjė taip pat turi įsijausti į naują vaidmenį. Kaip jau įprasta Dercourt'o filmuose, juostoje „Rytoj, auštant“ gausu muzikos, mistikos bei įtampos, kuri nepaleidžia iki pat pabaigos.

 

„Jautrusis sūnus - Frankenšteino projektas“ („Szelîd teremtés - A Frankenstein-terv“, rež. Kornél Mundruczó, Vengrija, Vokietija, Austrija, 2010)

 

Rudžiui 17 metų, jis grįžta namo iš psichiatrinės ligoninės ir tikisi iš naujo užmegzti ryšį su mama. Jis nori būti laukiamas ir mylimas, o labiausiai trokšta sužinoti, kas yra jo tėvas. Netrukus paaiškėja, kad namiškiai Rudžio visai nelaukia. Atsitiktinai jis patenka į aktorių atranką. Režisierių sužavi jo nekaltumas, jis manosi radęs pagrindinio vaidmens atlikėją. Tačiau kitas atsitiktinumas Rudį paverčia ieškomu nusikaltėliu. Tik tada režisierius supranta, jog keistas vaikinas yra jo sūnus, žiaurus jo paties kūrinys. „Visuomenės elgesio ribas nustato dauguma. Man įdomu prieš šias ribas pastatyti veidrodį. Į šį klausimą jau bandžiau atsakyti ankstesniuose filmuose, bet šiuo atveju viskas ėmė aiškėti dar pasirengimo stadijoje. Todėl ir nusprendžiau vaidinti vieną iš pagrindinių vaidmenų ir suformuluoti klausimą - tai kas galų gale yra kaltas?“ - klausia Kornél Mundruczó. Beje, spektaklį, kurio pagrindu sukurtas filmas, prieš kelerius metus galėjo matyti vilniečiai - „Naujosios dramos akcijos“ žiūrovai.

 

„Neišgalvotas gyvenimas“

 

„Gyvenimo garai“ („Miesten vuoro“, rež. Joonas Berghäll, Mika Hotakainen, Suomija, 2010)

 

Nuogi suomiai pirtyje atvirai lieja širdį draugams ir kamerai. Trumpi ir jausmingi etiudai vis iš naujos ir kitokios pirties pasakoja meilės, mirties ir draugystės istorijas. Istorijas apie gyvenimą. Vyrai pirtyje labai atviri, o pasakojimai kartais tokie graudūs, kad net sunku žiūrėti. „Gyvenimo garai“ poetiškai ir intymiai apnuogina labiau sielą nei kūną. „Pastaruosius dešimt ar net daugiau metų Suomijoje buvo daug diskutuojama ir kuriama filmų apie moterų jausmus ir gyvenimą. Pamanėm, kad atėjo laikas pasakoti apie švelniąją vyro pusę ir jo emocijas“, - sakė filmo režisieriai Joonas Berghällas ir Mika Hotakainenas.

 

„Videokratija“ („Videocracy“, rež. Eric Gandini, Švedija, Danija, D. Britanija, Suomija, 2009)

 

Pasak filmo autorių, dabartinė Italijos valdymo sistema nėra demokratija - tai videokratija. Italijos ministras pirmininkas Silvio Berlusconi, derindamas politiką ir televizijos verslą, sukūrė unikalią sistemą. Jam priklausantys televizijos kanalai nuolat rodo pusnuoges merginas, bet iš esmės atspindi jo paties charakterį bei skonį. „Buvau priblokštas, kad tiek daug televizijos kanalų priklauso vienam žmogui - Silvio Berlusconi. Joks kitas italas neturėjo tokios milžiniškos įtakos komercinės televizijos raidai. Jau 30 metų jam priklausantys televizijos kanalai atspindi tik jo asmenybę. Kyla klausimas, kaip visa tai veikia italų tautos sielą?“ - klausia režisierius Ericas Gandini.

 

Filmai bus rodomi Vilniuje: lapkričio 11-21 d. kino centre „Forum Cinemas Vingis“, lapkričio 12-21 d. kino centre „Skalvija“, lapkričio 13-21 d. kino teatre „Pasaka“; Kaune lapkričio 18-28 d. kino centre „Forum Cinemas Kaune“; Klaipėdoje: lapkričio 23-25 d. Švyturio menų doke, lapkričio 26-28 d. kino centre „Cinamon“.

 

Wimo Wenderso filmų retrospektyvą ir „Naujojo Baltijos kino“ programą pristatysime kitame „7md“ numeryje.

 

„Scanoramos“ inf.


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.