7 meno dienos

Koks buvo Jūsų pirmas susidūrimas su teatru?

Dar jaunystėje susidūriau su teatru, žinoma, kaip žiūrovė. Tai įvyko Romoje, mažytėje salėje, galima sakyti, rūsyje. Ir scenoje, ir žiūrovų salėje mačiau daug žymių menininkų, tai mane pribloškė. Visos tos galimybės, teatre slypintis potencialas svaigino.

Kada nusprendėte kurti pati?

Dar nuo vaikystės muziką, kurią girdėdavau, interpretuodavau vaizdais, – kurdavau įvairiausius vaizdinius savo mintyse. Dažnai leisdavau laiką sėdėdama prie lango, stebėdama žmones ir kurdama jų gyvenimo istorijas. Kitas svarbus dalykas – visuomet labai mėgau pasakas. O kurti pradėjau ne žinodama, kokio teatro noriu, bet kokio tikrai nenoriu, koks teatras manęs netenkina. Tai ir buvo priežastis įkurti savo teatrą.

Ar kito Jūsų teatro idėja per tuos metus?

Laikui bėgant keičiasi detalės, žmonės, tai neišvengiama, bet esmė, konstanta visuomet išlieka. Pirmasis prieš 28 metus pastatytas spektaklis, miniatiūra „Snieguolė“, jau turėjo visus mūsų teatro komponentus. Svarbiausia iki šiol yra pasakos (iliuzijos) ir realybės santykis. Toliau: sceninė kalba, objekto samprata scenoje, tiesioginis ir ironiškas santykis su muzika, kaip didžiule italų kultūros dalimi. Pirmuose spektakliuose naudojome kaukes, vėliau jas pakeitė ryškus grimas, bet šiandien jau ir jo nėra. Svarbus išlieka gestas, judesys scenoje.

Ryšys su pasaka ir žmogiškumo išryškinimas visada išliko kūrybos leitmotyvu. Kartais paties kūrinio negalime įvardyti kaip pasakos, bet jame yra nemažai pasakiškumo, kaip, tarkime, W. Shakespeare’o „Vasarvidžio nakties sapnas“ ar „Romeo ir Džuljeta“, F. Kafkos „Metamorfozė“ ir didžiausia pasaka – Homero „Odisėja“, visa tai mes esame statę. Žinoma, pasirenkame ir kitokius kūrinius, kaip „Hamletas“, kurio pasaka jau nebepavadinsi.

Svarbu tik pabrėžti patį žodį „pasaka“ ir jo reikšmę mums. Tai nėra nusaldintas interpretavimas, labai svarbu, kas norima pasakyti. Mes renkamės platesnį požiūrį, būtent tą santykį su realybe. Pavyzdžiui, statydama „Pinokį“ atsisakiau Džapeto personažo, tokiu būdu Pinokis liko vienas, o jo šaukimasis „Tėve, Tėve!“ įgavo kitokią prasmę, – kaip žmogaus, ieškančio santykio su Dievu.

Kokiu principu dirbate? Kaip vyksta kūrybinis procesas, ar turite kažkokių ypatingų, savitų priemonių, darbo metodų?

Pats kūrinys pasirenkamas tarsi savaime, čia yra tam tikras iracionalus momentas, tik svarbu, kad ateitų ir meilė kūriniui. Būna ir kiek kitokių atvejų, kaip „Hamleto“, kuris iš tiesų yra itin sudėtingas kūrinys, o ypač pats Hamletas – toks neapibrėžiamas, įvairialypis, tai ir daro kūrinį įdomų man.

Pasirinkusi medžiagą, pirmiausia turiu tiksliai žinoti, ką noriu pasakyti, kas iš jos turi atsirasti. Pradedu dirbti su struktūra, studijuoti ją, skaidyti, skaityti visus susijusius tekstus... Šitas mano individualus darbas trunka 6–7 mėnesius. Kažkuriuo momentu į darbą įsitraukia labai svarbus asmuo – scenografas Graziano Gregori (kartu su juo buvo įkurtas „Teatro del Carretto“ – red. past.), su juo kuriame visą spektaklio erdvę, taip pat yra ir garsų dizaineris. Muziką parenku aš pati, bet spektakliuose dažnai naudojame įvairius garsus, kuriuos modeliuoja ir taiko dizaineris. Po šių darbo mėnesių prisijungia aktoriai, su jais dirbame 2–3 mėnesius, – net ir labai norint ilgiau neleistų finansai. Repetuojant su aktoriais labai svarbu improvizuoti, niekada nesistengiu iš karto įteigti, kuo ir kokiu atlikėjas turi būti, duodu jam galimybę ieškoti, atsiskleisti pačiam, atidžiai stebėdama ieškau to, kas reikalinga man ir atpažinusi priimu.

Sakoma, kad „Hamletas“ – aukščiausias režisieriaus išbandymas. Kaip Jūs tai pakomentuotumėte?

Kaip jau sakiau, tai iš tiesų sudėtingas kūrinys. Tiek skaičiusi, net pastačiusi spektaklį negalėčiau pasakyti, kad iki galo jį išsėmiau, išsiaiškinau ir supratau. Jame tiek daug pasakyta, tiek daug prasmių, tai – gilus, vis besikeičiantis pasaulis. Per 400 metų sukurta tokia daugybė skirtingų pjesės variantų, režisūrinių ir kritinių interpretacijų. Sunku apibūdinti ir patį Hamletą, net lyginant jį su kitais Shakespeare’o personažais, pavyzdžiui, Otelu, jis vienintelis toks nepagaunamas, neapibrėžiamas.

Kaip „Hamlete“ atsiskleidžia Jūsų minėtas realybės ir iliuzijos santykis?

Daugiausia yra pačių personažų iliuziškumo. Šiame spektaklyje jie visi, galima sakyti, tampa sąmonėje išnyrančiomis šmėklomis, tokiomis, kokias jas mato Hamletas, kokias jų savybes jis išryškina. Tarkime, Gertrūda čia visuomet pasirodo labai melodramatiška, bet tai nereiškia, kad tokia ji yra iš tikro, – tokią ją mato Hamletas. Kaip ir Klaudijų, kuris nuolat regisi apkvaitęs. Tuo tarpu realybės momentas atsiranda sakant monologus, tik tada Hamletas yra vienas ir apmąsto visa, kas jį supa. Būtent „Būti ar nebūti“, visas monologas tampa kertiniu realybės atspindžiu, nesvarbu, kurioje spektaklio vietoje jis būtų pasakytas. Šitoks santykis ir visas spektaklio vizionieriškumas iš tiesų turi tai, kas yra ryškiai būdinga mūsų darbo principams.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Sigita Ivaškaitė