Taip pat savotiškai jubiliejinio 1775-ojo (būtent tiek kartų per keturias dešimtis metų šis choras pasirodė įvairiausiose Lietuvos ir užsienio šalių scenose) „Vilniaus“ choro pasirodymo metu dar kartą tapome nepaprasto šio kolektyvo profesionalumo, muzikinio lankstumo ir meistriškumo liudytojais. Šį kartą choras savo gerbėjus ir draugus nudžiugino iš tiesų įdomia ir įvairia programa. Pradedant sakralinėmis Johano Sebastiano Bacho ir Wolfgango Amadeus Mozarto giesmėmis („Ich lasse dich nicht“ bei „Ave verum“) ir baigiant Lotynų Amerikos ritmų prisodrintomis Carloso Alberto Fonsecos ir Duda-Capiba dainomis (čia chorui talkino perkusininkas, ansamblio „Giunter Percussion“ vadovas Pavelas Giunteris). Išgirdome ne vieną ir mūsų krašto kompozitorių (Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Juozapo Kairio, Stasio Šimkaus, Jeronimo Kačinsko, Vytauto Laurušo, Jono Tamulionio) kūrinį, iš kurių daugelis – harmonizuotos lietuvių liaudies dainos („Oželis“, „Aik, aželi, undenia“, „Didiel galva pelieda“). Jausmingai ir kartu žaismingai skambėjo J. Kairio tango „Iš tos nakties“, kuriame solo partiją atliko choro direktorius, žymus Lietuvos bosas Vladas Bagdonas. Techniškai puikiai buvo atlikti V. Laurušo žymiojo choro „Nakties balsai“ vokaliniai efektai ir visi kiti programoje skambėję kūriniai.
Koncerte drauge su choru pasirodė ne vienas solistas. Be jau minėto Vlado Bagdono, Franzo Schuberto „Ave Marija“ solo partiją dainavo choro narė sopranas Laima Česlauskaitė. Jurgita Nerušytė (sopranas) solinius epizodus atliko C.A. Fonsecos dainoje „Muie Rendera Jubiaba“, o nepaprastai publiką sužavėjusio ir gausybės aplodismentų sulaukusio Dmitrijaus Poleščiuko bosas net dviejuose kūriniuose (Georgo Sviridovo „Zoriu bjut“ ir Aleksandro Grečaninovo „Credo“, kuriame dar kartą skambėjo ir L. Česlauskaitės sopranas) atsidūrė klausytojų dėmesio centre. Turėjome puikią galimybę įsitikinti, kad choras gali stebinti ne tik kaip itin darniai skambantis kolektyvas, bet ir kaip turintis ne vieną puikų solistą. Galbūt tai ir yra tokio sodraus choro skambesio paslaptis.
Koncertą vedė kompozitorė ir kritikė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, intarpuose tarp kūrinių kalbinusi choro rėmėjus, draugus, buvusius choristus, vadovą. Buvo prisimintos choro įkūrimo aplinkybės, kai kurie jo kūrybinio kelio momentai. Neliko nepaminėti ir ankstesni choro vadovai – ilgametis choro direktorius (1972–1995) Juozapas Kairys, vyriausiasis choro dirigentas ir meno vadovas (1976–1992) Antanas Jozėnas, pats dalyvavęs renginyje ir chorui taręs keletą šiltų, gerų žodžių. Padėkos raštais buvo pagerbti ištikimiausi choro draugai, rėmėjai ir vadovai. Dabartinis choro dirigentas Povilas Gylys priminė svarbiausius choro gyvavimo momentus (pasak jo, jų buvo trys – choro įkūrimas, „Vilniaus“ vardo suteikimas ir 2010 metų sausio mėnesį įgytas valstybinės koncertinės įstaigos statusas) ir išsamiau pakomentavo jubiliejinį vakarą skambėjusią programą bei apkritai choro „Vilnius“ atliekamą repertuarą. Choras taip pat sulaukė šiltų ir žaismingų sveikinimų iš kolegų – Kauno valstybinio choro bei Šiaulių choro „Polifonija“.
Choras „Vilnius“ buvo įkurtas 1970 metais („Vilniaus“ pavadinimas jam suteiktas tik 1988-aisiais) kaip profesionalus aklųjų ir silpnaregių kolektyvas, kurio subūrimui daugiausiai nusipelnė Lietuvos aklųjų draugijos tarybos narys J. Kairys. Jau pirmųjų choro (tuo metu jo narių tebuvo 20) gyvavimo metų pradžioje kolektyvas užsitikrino tvirtą vietą profesionaliojoje scenoje (1971-aisiais įvyko pirmosios choro transliacijos per Lietuvos televiziją ir radiją), o 1973 metais išleido pirmąją vinilinę plokštelę. Per keturis choro gyvavimo dešimtmečius, vadovaujant skirtingiems dirigentams (Rimantui Zdanavičiui, Antanui Jozėnui, Jurijui Kalcui), jis suformavo profesionalų bei įvairialypį repertuarą, apimantį įvairių epochų bei stilių religinę ir pasaulietinę muziką.
Ilgainiui vis augantis kolektyvas koncertavo ir tebekoncertuoja ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų – Latvijoje, Estijoje, Gruzijoje, Kuboje, Šveicarijoje, Baltarusijoje, Olandijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Lenkijoje ir kitose šalyse. Jis tapo įvairių festivalių dalyviu („Europa Cantat“ Šveicarijoje, „Rytai–Vakarai“ Lenkijoje, Lietuvoje rengiamuose – „Resurexit“, „Vilniaus“, Šv. Kristoforo ir rusų religinės muzikos festivaliuose), yra bendradarbiavęs su žinomais ir pripažintais solistais (Regina Maciūte, Irena Milkevičiūte, Gehamu Grigorianu, Sergejumi Larinu, Virgilijumi Noreika, Vladimiru Prudnikovu ir kitais) bei kolektyvais (Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro, Lietuvos kameriniu, Lietuvos nacionaliniu simfoniniu, Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestrais).
Visos plačios choro kūrybinės veiklos istorijos nė nesusakysiu, tačiau šio kolektyvo gimtadienio proga ir nesinori giliai analizuoti jo darbų ar koncerte skambėjusios muzikos kokybės (kuri iš tiesų buvo nepriekaištinga). Norisi tiesiog pasidžiaugti gausiais intensyvios veiklos vaisiais ir palinkėti dar ne vienos ir net ne keturių, o daugybės dešimčių kūrybingų metų.