Urvas prie Vilniaus

Jonas Ūbis
Didžiausia lietuviškų politinių laidų problema yra jų vedėjai. Tiksliau, tai, kad jie negali imponuoti išsilavinimu, kultūra, nepriklausomu charakteriu ir dažniausiai primena tuos pačius politikus, kuriuos kalbina ar bando išprovokuoti.

Sekmadienio vakare nusprendžiau pasižiūrėti svarbiausius savaitės įvykius aptariančią Nemiros Pumprickaitės laidą per LNK. Ši vedėja nebijo pasirodyti šališka, nors perdėtos Pumprickaitės simpatijos socdemams ir neapykanta valdančiajai koalicijai kartais kelia juoką. Bet gal tai, kad politinių laidų vedėjai pernelyg siekia tapti pramoginių laidų vedėjais ar būti į juos panašūs, net ne jų bėda? Neabejoju, kad jei lietuvių žiūrovams reiktų rinktis, jie pasirinktų ne intelektą, o patriotizmą, ne profesionalumą, o „žvaigždę“, ne išmintį, o „komisarišką“ toną. Tai buvo akivaizdu ir praėjusį sekmadienį. Pagrindine savaitės persona Pumprickaitės laidoje tapo Kristina Brazauskienė. Nei ji politikė, nei visuomenės veikėja, nei nuveikė per „ataskaitinę“ savaitę kažką svarbaus, bet buvo pristatoma laidoje kaip žmogus, galintis visa tai vertinti. Neslėpsiu, buvo įdomu išgirsti, kaip kalba, kokius žodžius vartoja, kaip save pateikia mylima sekretoriaus (premjero, Prezidento) moteris, sėdinti iškalbingo interjero fone, tarp gausybės gintaro suvenyrų, bet vedėja darė viską, kad pokalbis įgytų „gyvenimo būdo ir stiliaus“ laidų atspalvį. Vienintelis klausimas, kurį sukėlė pokalbis, kam viso to reikia? Matyt, tiems mitiniams žiūrovams, kurių patogumais rūpinasi visos televizijos. Aš jais ir reitingais netikiu, nors suprantu, kad didžioji tautos dalis, deja, sąmoningai renkasi tamsą ir tvartą. Bet juk ir žiniasklaida tokį pasirinkimą skatina.

 

Kita vertus, pseudopolitinės laidos tik patvirtina politikos degradavimo, virtimo dar vienu šou tendenciją. Išnyksta argumentai, skirtingi požiūriai, nesidomima už Lietuvos ribų vykstančiais procesais ar idėjų kaita. Todėl vis dažniau pats savęs klausiu: gal Lietuvoje tiesiog nebeliko politikos ir politikų, tik bijome sau tai prisipažinti? Gal tie visi savaitės garsai ir atgarsiai turi tik vieną funkciją – imituoti politinio gyvenimo regimybę, ir laidų vedėjai čia niekuo dėti? Nes politika baigiasi, kai parlamento nariai dieną sėdi Seime, o vakare – šoka, dainuoja, vertina kitus šokančius ir dainuojančius televizijos studijoje arba rengia asmeninius šou. Dainuojanti revoliucija pasiekė savo logišką tašką – dainuoja ir šoka visa Lietuva?

 

Tokioje situacijoje kinas visada siūlo galimybę pabėgti. Šią savaitę bus galima grįžti prie daugybės matytų ir visai neblogų filmų, bet laukia ir kelios naujienos. Broliai Paolo ir Vittorio Taviani prieš kokius nors trisdešimt metų buvo tarp ryškiausių italų kino asmenybių. Bet italų kinas nublanko, nublanko ir Taviani kūryba. Pastaraisiais metais jie dažniau kuria televizijoje. Tačiau 2007 m. jų „Vyturio lizdas“ (LTV, 24 d. 23.15) masina retai kine pristatoma tema ir aktoriais Tcheky Karyo, Andre Dussolier, Paz Vega, Moritzu Bleibtreu, Angela Molina. Filmo premjera įvyko Berlyno kino festivalyje. Tai – turtingos armėnų šeimos drama ir kartu politinis filmas apie armėnų tautos genocidą... Avakianų šeima nusprendžia susitikti Anatolijoje. Čia vyksta vienas iš brolių – gydytojas, kuris gyvena Venecijoje. Čia norima atkurti iš antikos laikų išlikusius namus, vadinamus „Vyturio lizdu“. Belaukiant šeimos susitikimo mezgasi meilės istorijos, ambicingi projektai. Niekas nežino, kad netrukus prasidės tragedija... Filmas sukurtas pagal Antonios Arslan romaną, kuris broliams pirmiausia pasirodė vertingas kaip istorinis dokumentas.

 

Dar vieną XX a. pradžioje prasidėjusią ir iki šiol nepasibaigusią prievartos istoriją primins Alano J. Pakulos 1997 m. filmas „Velnio sėkla“ (TV3, šiąnakt, 22 d. 00.25). Airių IRA kovotojas turi persiųsti ginklų siuntą iš JAV į gimtinę. Pakeitęs savo tapatybę jis randa prieglobstį Niujorko policininko šeimoje. Tarp policininko ir svečio ima regztis nuoširdi simpatija. Harrisono Fordo ir dar visai jauno Brado Pitto duetas vertas nemigos nakties.

 

Dabar tokią madingą tapatybės dramą primins ir Anthony Minghellos „Anglas ligonis“ (BTV, 23 d. 23.40). Neabejoju, kad filmą galima žiūrėti ne vieną kartą. Kaskart jis atveria vis gilesnius gausių personažų poelgių motyvus, o grožėtis tragiškais Juliette Binioche, Ralpho Fienneso, Kristi Scott-Thomas personažais padeda ir, mano galva, šiek tiek perdėtas operiškas vizualinis filmo grožis. Tačiau kvapą gniaužiantys Afrikos dykumos ar muziejų primenančio italų miestuko vaizdai dar labiau pabrėžia karo mėsmalėn patekusių filmo herojų dramatizmą.

 

Į Maroko dykumą iš pradžių nukels ir pasaulinio populiarumo sulaukęs Alejandro Gonzalezo Inarritu „Babelis“ (LTV2, 23 d. 23 val.). Skirtinguose žemynuose gyvenančių filmo personažų istorijos, pasirodo, glaudžiai susijusios. Kartu su populiariu rašytoju Haruki Marukami režisierius kuria parabolę apie globalią visuomenę ir, žinoma, neišvengia šių dienų žmogaus tapatybės klausimų. Tai dar vienas filmas Brado Pitto gerbėjams, nors įsimintinus vaidmenis šioje 1916 m. kino genijaus Dawido W. Griffitho sukurto „Nepakantumo“ parafrazėje suvaidino Cate Blanchett, Adriana Barazza, Gaelis Garcia Bernalis, Rinko Kikuchi.

 

Man patinka aktorė Kate Winslet. Kartu su Jennifer Connelly ir Patricu Wilsonu ji vaidina Toddo Fieldo filme „Maži vaikai“ (LNK, 23 d. 01.15). Pagal Tomo Perrottos romaną sukurtas filmas perkelia į simbolišką amerikiečių kino erdvę – priemiesčių kvartalą, kuriame gyvena vidurinioji klasė. Winslet herojė tarsi kokia šiuolaikinė ponia Bovari išgyvena ir vidinę, ir santuokos krizę. Tai filmas apie visuomenę, kuriai svarbiau regimybė, kuri imituoja jausmus, ieško kuo keistesnių dirgiklių, kuri iš esmės yra nebrandi, pasiduodanti įvairiausioms įtakoms ir manipuliacijoms. Tačiau kitas ne mažiau svarbus filmo motyvas susijęs su pedofilija. Turint omenyje, kad pedofilai lietuvių žiniasklaidoje apibūdinami jau net žodžiu „garsus“, „Maži vaikai“ turėtų sudominti ir kinui abejingus žmonės. Tik abejoju, ar jie sulauks gilios nakties, kai pabunda visai kitokie košmarai. „Mažų vaikų“ pedofilas gali sukelti gailestį, nes kvartalo bendruomenė jį persekioja žiauriai.

 

Iš pramoginių pirmiausiai rekomenduočiau Spike’o Lee 2006 m. filmą „Savas žmogus“ (LNK, 24 d. 21.30). Tai dar vienas pasakojimas apie tobulą banko apiplėšimą. Regis, režisierius norėjo pažaisti žanrinio kino konvencijomis ir jam tai tobulai pavyko. Pagrindinius vaidmenis filme suvaidino Denzelas Washingtonas, Clive’as Owenas, taip pat Jodie Foster ir Willemas Dafoe, į kuriuos niekad nenusibosta žiūrėti.

 

Būdamas didis Rumunijos, ypač Transilvanijos, peizažų gerbėjas neatsisakysiu užmesti akį į Bruce’o Hanto „Urvą“ (LNK, 23 d. 23.15). Filmo herojai gūdžiuose Rumunijos miškuose atranda XIII a. vienuolyno liekanas. Po juo slepiasi didžiulė požeminių urvų sistema. Vietos biologai tvirtina, kad po žeme gali egzistuoti unikali ekosistema. Būtų gerai kažką panašaus rasti arčiau Vilniaus. Tikiuosi, kad ten nesiveisia politinės pabaisos.

 

Jūsų –

Jonas Ūbis


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.