Šių metų rugsėjo 6–12 d. ir vėl Tartu tęsėsi maloni pažintis su NO99 teatru. „Draama 2010“ pristatė Tiito Ojasoo ir Ene-Liis Semper režisuotą spektaklį „Kas bijo Virginios Woolf?“ ir jauno režisieriaus Uku Uusbergo darbą „Apsikeitimas galvomis“. Festivalyje buvo parodytas ir NO99 projekto „Suvienyta Estija“ vaizdo įrašas. Teko susipažinti ir su originaliu Von Krahl teatro vadovo ir režisieriaus Peeterio Jalakaso darbu, muzikiniu spektakliu „Estijos vyrų dainos“. O pasakojimą apie teatrinį gyvenimą šiemet pasiūlė Talino miesto teatro spektaklis „Mes didvyriai“ (rež. Elmo Nüganen).
Prieš metus „Draamos 2009“ spektaklius vertino tarptautinė komisija, apdovanojimai buvo įteikti per uždarymo ceremoniją. Šiemet tvarka pasikeitė. Didžiausias įvertinimas buvo pakliūti į pagrindinę programą, kurią sudarė festivalio kuratorius, estų teatro kritikas Madis Kolkas. Tokios privilegijos nusipelnė aštuoni spektakliai. Jų kūrėjai gavo ypatingąjį diplomą, kuriame šmaikščiai pavaizduotas festivalio kuratorius – pusnuogis, išdraikytais plaukais, apsisiautęs raudona antklode, ant kurios užrašytas festivalio devizas „Besąlygiškas teatras“. Speciali Madiso Kolko patarėjų komanda sudarė šalutinę, estų teatro kontekstą formuojančią trisdešimties spektaklių programą. Žinoma, festivalis neapsiėjo be diskusijų, susitikimų su spektaklių kūrėjais, konferencijos.
Baimė gyventi be iliuzijų
Pernai matytas Tiito Ojasoo ir Ene-Liis Semper pastatymas „Kaip paaiškinti paveikslus negyvam triušiui“ žavėjo aktorių ansambliu. Susidarė įspūdis, kad plastiškų, judrių, simpatiškų ir jaunų aktorių grupė spektaklyje – vienas kūnas, visi kvėpuoja tokiu pačiu ritmu. Aktoriai sukūrė jaukių pokalbių ir draugiškų žaidimų atmosferą. Kaip priešprieša, savo oficialumu ir griežtumu išsiskyrė tik Marikos Vaarik kultūros ministrės personažas.
Aktoriniu ansambliškumu džiugino ir šiemetinis Tiito Ojasoo ir Ene-Liis Semper spektaklis „Kas bijo Virginios Woolf?“ (2009) pagal amerikiečių dramaturgo Edwardo Albee pjesę. Jame aktorių ketvertas kūrė „strindbergiškos“ psichologijos dramą. Išorinio veiksmo pjesėje beveik nėra, bet vidinės įtampos veikėjams netrūksta. Spektaklio herojai – dvi sutuoktinių poros. Vyresnioji po vakarėlio į svečius pasikviečia jaunesniąją ir prasideda „žaidimai“, t.y. viena po kitos atskleidžiamos kraupios tiesos, herojai be gailesčio „drasko“ save ir kitus.
Spektaklio „Kas bijo Virginios Woolf?“ aktoriai sugebėjo „įelektrinti“ atmosferą, nors naudojo skirtingas vaidybos priemones. Vyresniųjų aktorių pora Marika Vaarik ir Hendrikas Toompere jaun. realistinėmis spalvomis tapė sutuoktinių Martos ir Džordžo paveikslą. Tuo tarpu Mirtela Pohla ir Sergo Varesas daug dėmesio skyrė savo personažų, jaunų sutuoktinių Hani ir Niko plastiniam piešiniui, nevengė į savo herojus žvelgti ironiškai.
Spektaklio scenografija taip pat buvo dvilypė. Scenos viduryje aktoriai veikė realistinėje aplinkoje: stalas, kėdės, muzikos grotuvas ir nedidelis stalelis su gėrimais stovėjo ant pailgos stačiakampės pakylos. Tačiau likusi erdvė buvo beveik tuščia. Scenos ribas apibrėžė aukštos balto audinio sienos, palei kurias aktoriams buvo paliktas siauras takelis, aptvertas žema juodos medžiagos tvorele. Edwardas Albee yra sakęs, jog pjesė „Kas bijo Virginios Woolf?“ – apie baimę gyventi be iliuzijų. Scenografija Tiito Ojasoo ir Ene-Liis Semper spektaklyje sufleravo mintį, kad Marta ir Džordžas gyvena iliuzinės realybės saloje.
Muzika, keičianti atmosferą
Į visiškai kitokią atmosferą panardino NO99 spektaklis „Apsikeitimas galvomis“ (2009) pagal jauno režisieriaus Uku Uusbergo parašytą pjesę. Atrodo, po šiuo keistu pavadinimu galėtų slėptis koks nors siaubo ar fantastikos siužetas, bet tikrai ne tekstas apie muzikus. O yra būtent taip. Traukinių stotyje susitinka du kadaise kartu studijavę pianistai. Vienas jų ryžtingai kopia karjeros laiptais, koncertuoja užsienyje, turi savo orkestrą. Jį vaidinantis aktorius Märtas Avandi scenoje pasirodo tvarkinga eilute, su plačia šypsena veide, jį pasitinka jaunų orkestrantų plojimai. Kitas pianistas – bohemiškos aplinkos atstovas – kankinasi, kad jo idealai nesutampa su realybe. Šį herojų kuriantis aktorius Priitas Võigemastas į sceną įžengia vilkėdamas dulkėtu kostiumu, jo veide šypsenos nėra, šio pianisto palydovas – vienatvė.
Bene didžiausią įspūdį iš šio NO99 pastatymo paliko muzika ir jos sukurta atmosfera. Pärtas Uusbergas pagal XX a. pradžios estų poetų Juhano Liivo ir Ernsto Enno poeziją sukūrė daugiabalses dainas, kurias scenoje be instrumentinio pritarimo atlieka jaunų choristų būrys. Muzika, nieko tikro nekeisdama, transformuoja spektaklio erdvę. Pianistai susitinka ir šnekasi traukinių stoties laukiamojoje salėje, jie, kaip ir orkestrantai, sėdi ant medinių suolų, ant juodos sienos pakabinta švieslentė kartkartėmis skelbia apie traukinių išvykimą ar vėlavimą. Tačiau pasigirdus muzikos garsams įsivyrauja susikaupimas ir harmonija, traukinių stotis virsta sakralia vieta, o pianistų žodžiai – prasminėmis tiesomis. Žiūrint spektaklį kartais apninka mintis, kad dviejų herojų pašnekesys – tai vieno menininko vidinis monologas.
Märto Avandi pianistas kaskart liepia savo orkestrui suderinti instrumentus pagal naujos aplinkos skambesį. Priito Võigemasto herojaus idėja – „apsikeisti galvomis“ su kitais žmonėmis ir pabandyti suprasti, ką kalba jų širdys. Galbūt šie du keisti sumanymai – tai metaforinis kvietimas ieškoti vidinės darnos ir santarvės su aplinka. Kad ir kaip būtų, NO99 spektaklis „Apsikeitimas galvomis“ niekur neskubino, siūlė stabtelėti ir kartu pasvarstyti – apie muziką, grožį, harmoniją.
Saviironiškas patriotizmas
Į pagrindinę „Draama 2010“ programą festivalio kuratorius Madis Kolkas įtraukė ne vien pianistų pašnekesį apie muziką, bet ir fabriko darbininkų gyvenimą su muzika. „Estijos vyrų dainos“ (2008) – tai bendras „Von Krahl“ teatro ir „Nargen“ festivalio projektas, jau porą metų rodomas netradicinėse Estijos erdvėse. Šis muzikinis spektaklis sukurtas pagal vieno ryškiausių XX a. estų kompozitoriaus Veljo Tormiso chorinių dainų ciklą „Vyrų dainos“. Daugumą savo kūrinių Tormisas parašė remdamasis senovinėmis estų liaudies dainomis, jų žodžiais, melodija arba stilistika.
Režisierius Peeteris Jalakasas panašiu principu pastatė dar du spektaklius: „Estų baladės“ (2004) ir „Estijos moterų dainos“ (2006). Su pastaruoju susiejama trečiosios trilogijos dalies – „Estijos vyrų dainos“ – pradžia. Pirmiausia salėje sėdintys žiūrovai projekcijoje pamato jaunuolį ir jo motiną, valtele atplaukiančius į Taliną iš Naissaaro salos, kur buvo rodytos „Estijos moterų dainos“. Motina palydi sūnų į „tikrų“ vyrų pasaulį. „Iš projekcijos“ į vaidybos aikštelę atėjusį jaunuolį pasitinka barzdoti, purvini, agresyvios išvaizdos fabriko darbininkai. Jie nepatikliai nužvelgia naujoką, bet šis nesutrinka ir drąsiai užveda dainą, o darbininkai jai pritaria trankydami automobilio dureles, žvangindami grandines ir kitais būdais skleisdami ritmišką triukšmą.
Dauguma spektaklyje skambančių dainų atliekamos a cappella, bet muzika perteikiamos nuotaikos skiriasi. Vienas dainas griausmingai, pakiliai traukia choras, kitas švelniai ir subtiliai išdainuoja solistai, trečios labai tinka šokti liaudies šokius, ketvirtos panardina į meditacinę būseną. Dainų tematika patriotinė – gimtasis kraštas, kova už laisvę, mylimų moterų ilgesys ir pan. Tačiau literatūrinis spektaklio tekstas beveik visą laiką kontrastuoja su vizualiniais režisieriaus sprendimais ir aktorių vaidmenų traktuotėmis. Pavyzdžiui, prie traktoriaus vairo sėdintis stambus tepaluotas vyrukas (solistas Mati Turi), galvą pasidabinęs japonišku kuodeliu, subtiliu tenoru gieda apie nelemtą savo dalią – vienatvę šaltoje klėtyje. „Estijos vyrų dainoms“ netrūksta triukų: vienas aktorius kybo žiūrovams virš galvų, kitas – lyg nesvarumo būsenoje lipa į koloną, trečias daužo ar ką nors sprogdina... Tačiau įdomiausias šio muzikinio reginio momentas vis dėlto yra saviironija.
Apolitiškumui – ne!
Kur kas rimčiau patriotizmo tema, nors ne be (savi)ironijos šešėlio, šį pavasarį reiškėsi NO99 teatre. Kovo mėnesį spaudos konferencijoje teatras pranešė apie naują projektą – fiktyvų politinį judėjimą „Suvienyta Estija“. Šis projektas truko keturiasdešimt keturias dienas, per kurias Tiitas Ojasoo, Enė-Liis Semper ir NO99 aktoriai intensyviai populiarino „Suvienytos Estijos“ judėjimą televizijoje, radijuje ir spaudoje. Projekto kulminacija – „Suvienytos Estijos“ suvažiavimas, kuriame buvo sprendžiamas partijos įkūrimo klausimas.
Nors jau pačioje projekto pradžioje buvo pasakyta, kad visa, kas vyksta, tėra tik teatrinis žaidimas, nemažai žmonių tikėjo, kad „Suvienyta Estija“ gali tapti nauja politine jėga. Bilietai į suvažiavimą buvo išpirkti per porą dienų, o Talino Saku arenoje lemtingąją dieną susirinko daugiau kaip septyni tūkstančiai smalsuolių.
Kol tie tūkstančiai rinkosi į salę, didžiuliame ekrane virš scenos buvo rodomi vaizdo reportažai – aktoriai trumpai apklausė besirenkančius žmones, siekė sužinoti, ko šie tikisi iš suvažiavimo, kokia apskritai jų nuomonė apie „Suvienytos Estijos“ judėjimą. Vėliau scenoje pasirodęs vedėjas (akt. Jaak Prints) nevengdamas kandžios pašaipos dėstė praktiškus patarimus, kaip dera organizuoti suvažiavimus, kokiais būdais į juos pritraukti tinkamus žmones ir pan. Paskui bėgiodamas tarp žiūrovų eilių vedantysis bandė išjudinti publiką įvairiomis skanduotėmis, galiausiai užlipęs ant scenos skambant būgnams diktatoriškai rėkė propagandines tiesas. Tuo metu į salę buvo įneštos valstybinė ir „Suvienytos Estijos“ vėliavos, žiūrovai pagaliau pamatė ateinančius Tiitą Ojasoo, Ene-Liis Semper ir NO99 teatro aktorių palydą. Prasidėjo kalbos iš tribūnos...
Bene labiausiai publika sukruto per „Suvienytos Estijos“ vadovybės rinkimus. Aktorė Marika Vaarik pareiškė, jog vadovai bus renkami demokratiškiausiu – loterijos – būdu. Visiems salėje susirinkusiems liepta susirasti bilietus – naujieji vadovai buvo skelbiami pagal sėdėjimo vietą. Jei kas nors iki tol dar turėjo abejonių „o gal visa tai tikra?“, tai po „Suvienytos Estijos“ vadovų rinkimų abejonės turėjo dingti, nes naujaisiais vadovais per „stebuklingą atsitiktinumą“ tapo tie patys NO99 teatro aktoriai.
Kai politikoje atsiranda per daug teatro, tikras teatras ima žaisti politiką. Tiitas Ojasoo „Suvienytos Estijos“ suvažiavimo finale ragino žiūrovus būti aktyvius, visada garsiai išsakyti savo poziciją, nes „jei nenorite pakeisti savojo pasaulio, tai jums jį pakeis kiti“.
Gyvenimas teatre
Talino miesto teatro spektaklį „Mes didvyriai“ (2009) turbūt galima pavadinti šilčiausiu festivalio spektakliu. Skirtingo amžiaus ir vaidybos mokyklų aktoriai scenoje su lengva ironija kūrė nuoširdumo, gailesčio ir švelnumo pripildytą istoriją apie tarpukariu keliaujančios teatro trupės gyvenimą.
Pjesės „Mes didvyriai“ autorius – prancūzas Jeanas Lucas-Lagarce’as, Lietuvos publikai pažįstamas iš režisieriaus Gintaro Varno pastatytos „Tolimos šalies“ ir prieš keletą metų per „Sirenų“ festivalį skaitytos pjesės „Gyvenimo šiuolaikinėje visuomenėje taisyklės“. Estų žiūrovams šio dramaturgo kūryba scenoje buvo pristatyta pirmą kartą.
Pjesė „Mes didvyriai“ pasakoja apie vieną didelę šeimą – teatro trupę. Talino miesto teatro aktoriai kūrė jautrius, keistokus, silpnus ir kartu kilniadvasius Jeano Luco-Lagarce’o pjesės veikėjus. Spektaklis prasideda trupės vaidinimo pabaiga: medinėse statinėse įvairiose scenos vietose lyg savotiškos marionetės tupėję aktoriai persikelia į ankštus užkulisius, suformuotus iš širmų, ten valosi grimą, prausiasi, rengiasi, kalbasi apie spektaklį ir publikos reakcijas. Visi puošiasi ypatingai vakarienei – trupės savininko dukters vestuvėms. Tiesa, iškilmės baigiasi buitiniais barniais ir filosofiniais pasvarstymais apie teatrą.
Visas Talino miesto teatro spektaklis persmelktas teatrališkumu – tiek turinys, tiek forma. Scenas iš teatro trupės gyvenimo jungia kabaretinio žanro intarpai: aktoriai dainuoja arba šoka, suteikdami savo herojams teatrališkesnių spalvų. Atrodo, lyg teatras būtų beveik augte įaugęs į kiekvieno trupės nario vidų.
Šių metų „Draamos“ festivalyje parodyti NO99 teatro spektakliai atskleidė, jog Tiito Ojasoo ir Ene-Liis Semper kūrybinei grupei svarbu išmėginti save įvairiose teatro sferose. NO99 nebijo ieškoti sąlyčio su literatūros klasika, nevengia aktyviai reaguoti ir į šiandienos aktualijas. Praėjusių metų pastatymas „Kaip paaiškinti paveikslus negyvam triušiui“ tarytum perleido „teatrą teatre“ spektakliui „Mes didvyriai“, o šiemet nauja tema ir ypač išraiškinga teatrine priemone tapo muzika.
Malonu, kai bent keli Estijos teatrai nuolat ieško naujų temų ir formų, malonu estų teatre ieškoti naujų favoritų ir naujai išvysti jau atrastuosius.