Misija – atpirkimo ožys

Jonas Ūbis
Kultūros antropologas Rene Girard’as teigia, kad vienas esminių civilizacijos mechanizmų yra atpirkimo ožio paieškos.

Šis mechanizmas remiasi tuo, kad krizės, dezintegracijos ar grėsmės momentais visuomenės grupė, stengdamasi susigrąžinti prarastą pusiausvyrą, pasirenka auką, kuri tampa masinės agresijos objektu. Grupė yra įsitikinusi, kad būtent ši auka yra kalta dėl nelaimių, pašlijusios moralės, suirutės ir panašių neigiamų reiškinių. Pirmadienį žiūrėdamas Virginijaus Savukyno laidą „Savaitės atgarsiai“ supratau, kuo jau metus užsiima mūsų žiniasklaida, politikai ir kedofilai. Jie ieško atpirkimo ožio.

 

Lietuviams seniai aišku, kad dėl visko, kas jiems atsitinka bloga, kalti lenkai, rusai, žydai – tik ne jie patys. Tai, kad studijoje kartu su žurnalistu Arkadijumi Vinokūru ir teisininku Kęstučiu Čilinsku už vieno stalo sėdėjo kunigas Varkala iš pakaunės, suteikė visam reginiui ritualinį viduramžišką atspalvį.

 

Kelis kartus beldžiausi į Vilniaus ir Kauno kurijas, bandydamas išsiaiškinti, kaip Bažnyčia vertina kunigo Varkalos pasisakymus, bet atsakymo negavau. Todėl esu linkęs manyti, kad Bažnyčia pritaria kunigui, televizijos studijoje kviečiančiam kilti „violetinėn revoliucijon“. Jis pabrėžė, kad yra „dvasiškis“, taigi reiškia ne tik savo, bet ir institucijos, kurioje dirba, nuomonę. Kaip suprantu, ta revoliucija ir yra atpirkimo ožio metafora. Kas šįkart bus atpirkimo ožys? Teisininkai? Pedofilai? Homoseksualai? O gal žiniasklaida, kaip kad siūlė netiesiogiai (telefonu) laidoje dalyvavusi Laima Lavaste? Ji, be abejo, teisingai pranašauja, kad greitai p. Venckienę ir p. Stankūnaitę pamatysime šokančias ar dainuojančias kurioje nors televizijoje. Gal net LTV. Masinė psichozė, deja, užkrečiama, ypač jei ji sklinda per televiziją. Kita išvada, kurią padariau pirmadienį, taip pat neguodžia. Jaunystėje maniau, kad kvailiai negali būti kenksmingi, nes yra kvaili. Bet pastarieji dvidešimt nepriklausomos Lietuvos Seimo metų ir lietuviškos televizijos pakeitė mano nuomonę. Kvailiai yra pavojingi. Ypač tie, kurie sapalioja apie revoliucijas (prieš ką?), ir tie, kurie jiems suteikia galimybę tai daryti viešai, kad ir televizijoje.

 

Johno Scheinfeldo ir Davido Leafo 2006 m. filmas „Amerika prieš Džoną Lenoną“ (LTV, 10 d. 23.15) nukels į revoliucingiausią XX a. JAV laikotarpį – 7-ąjį ir 8-ąjį dešimtmečius. Johnas Lennonas buvo revoliucingos kartos balsas, pasisakė prieš karą Vietname ir už žmonių teises. Filme daug anksčiau nerodytos medžiagos, Yoko Ono prisiminimų, komentarų. Pasak Yoko Ono, iš visų filmų apie Lennoną jam labiausiai patiktų būtent šis.

 

1973 m. sukurta Raymondo Chandlerio „Ilgo atsisveikinimo“ (LTV, 10 d. 22 val.) ekranizacija taip pat atspindi savo laiką. Režisierius Robertas Altmanas visada buvo ir maištininkas, ir labai akylus Amerikos papročių stebėtojas. Man, žinoma, idealiausias detektyvas Filipas Marlou yra Humphrey Bogartas, bet smalsu, kaip šį egzistencialistišką personažą Altmano filme suvaidino Elliotas Gouldas.

 

Labai mėgstu amerikiečių aktorių Lievą Schreiberį. Deja, dažniausiai jam tenka niekšų vaidmenys. LNK (10 d. 23.30) parodys režisūrinį Schreiberio debiutą – 2005 m. sukurtą „Nepaprastą kelionę“. Tai pasakojimas apie jauną žydų kilmės amerikietį, kuris atvyksta į Ukrainą ieškoti moters, karo metais išgelbėjusios jo senelį. Amerikiečiui (Elijah Wood) padeda itin nekompetentingas vertėjas (todėl nepristigs komiškų situacijų) ir karo prisiminimų apsėstas senis. Filmas sukurtas pagal Jonathano Safrano Foerio bestselerį ir apdovanotas Venecijos festivalyje. Dar vienas filmas apie amerikiečius Europoje – Jay’aus Chandrasekharo „Alaus šventė“ (LNK, šiąnakt, 8 d. 00.05). Filmo herojai du broliai vyksta į garsiąją „Oktobertfest“. Čia jie dalyvaus slaptose alaus gėrikų varžybose ir, žinoma, pralaimės.

 

Kitokio lygio komizmą pasiūlys Spike’o Lee 2004 m. filmas „Ji manęs nekenčia“ (BTV, 14 d. 21 val.). Harvardo diplomantas Džonas lieka be darbo ir netrukus suranda naują pašaukimą – tapti biologiniu lesbiečių vaikų tėvu. Kartojamų filmų šią savaitę bus ir daugiau. Tarp jų ir Steveno Soderbergho „Gerasis vokietis“ (LNK, 9 d. 01.00) – stilinga film noir rekonstrukcija. Soderbergas ne tik nukėlė veiksmą į pokario Berlyną, bet ir filmavo nespalvota juosta, pasitelkdamas tuomet naudotus objektyvus bei lęšius ir kruopščiai atkurdamas to laikotarpio mizanscenas, filmų stilių. Rezultatas gana kontroversiškas, bet Cate Blanchett ir George’as Clooney šioje „Kasablankos“ parafrazėje atrodo puikiai. Beje, filme taip pat galima pamatyti, kaip funkcionuoja atpirkimo ožio mechanizmas.

 

Jūsų –

Jonas Ūbis


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.