Tiesa kiekvieną vakarą?

Jonas Ūbis
Lėtinė kedofilija iš lietuviškų televizijų vis dar nesitraukia, bet, regis, ima rastis nauja liga, kurią žadina Kristinos Brazauskienės milijonai.

Siužetas ir vėl melodramiškas - meilė, melas, pinigai, mirtis, tik be perversijos atspalvio. Bus darbo Robertui Persevičiui, Arūnui Robėnui, Pranui Toriui (kas nežinote, jie - „Drąsos kainos“ autoriai). Kad ir ką sakytumėt, žodis „chaltūra“ geriausiai apibūdina ne tik lietuviškus serialus, bet ir daugumą kitų produktų. Nors antradienio vakare per LTV „Panoramą“ mačiau puikų siužetą, kuris, regis, turi visus potencialaus dokumentinio filmo elementus. Siužetas buvo apie tai, kaip seimūnai socialdemokratai pasikvietė energetikos ministrą, kamantinėjo jį apie dujų sektoriaus reformą ir nusprendė pareikšti interpeliaciją. Turtingi seimūnai - buvę komunistai, o dabar socialdemokratai, beveik nesislėpdami rūpinosi, kad tik ministras Sekmokas nesugadintų lietuvių dujininkų santykių su Rusija. Tai buvo pagrindinis ir, ko gero, vienintelis socialdemokratų argumentas. Ministras bandė jiems paaiškinti, kodėl reikia reformų, bet šie net nesiklausė. Diskusijos turinys ir dalyvių argumentai per kelias siužeto minutes sukūrė išsamų ir apibendrinantį lietuvių socdemų portretą. Tas susitikimas man pasirodė net metaforiškas. Vienoje vietoje susiduria gyvybiškai svarbus valstybės klausimas, socdemų interesai, negrabiai pridengti jiems įprastais demagogija ir cinizmu, ir visi dvidešimt nepriklausomybės metų, per kuriuos buvę komunistų partijos nomenklatūrininkai transformavosi į tautos išrinktuosius ir milijonierius. Abejoju, ar toks filmas turi šansų. Ne tik todėl, kad dokumentinių filmų televizijos kuria vis mažiau, bet ir todėl, kad dokumentinis kinas televizijoje dažniausiai atlieka politikų aptarnavimo funkciją - nesvarbu, ar tai būtų pompastiškas tūkstantmetis, ar nusipelniusio veikėjo portretas.

 

Kitų šalių televizijos kuria daug dokumentinių filmų, tai jų misijos dalis. Mūsiškiai televizijų veikėjai savo misiją supranta kitaip. Todėl man pasirodė aktualus vienas laiškas, kurį šią savaitę citavo rusų interneto tinklalapiai. Režisierius Olegas Dormanas atsisakė priimti už filmą „Pažodinis vertimas“ jam paskirtą Rusijos televizijos akademijos premiją „Tefi“.

 

Padėkojęs visiems prisidėjusiems prie to, kad aštuonių valandų filmas, kuriame vertėja Liliana Lungina pasakoja savo gyvenimo istoriją, patektų į ekraną, ir filmo žiūrovams, Dormanas rašo: „Tarp Akademijos narių, žiuri, steigėjų ir t.t. yra žmonių, dėl kurių mūsų filmas vienuolika metų negalėjo patekti pas žiūrovus. Žmonių, kurie niekina žiūrovus ir kurie pavertė televiziją pagrindiniu per paskutinius dešimt metų įvykusios visuomeninės ir moralinės katastrofos faktoriumi. Vieni sėja ir kepa mums duoną, kiti visą gyvenimą praleidžia šachtoje, jūroje arba karo tarnyboje, arba prekiauja kioske. Ant išsilavinusių, mąstančių žmonių pečių gula atsakomybė prieš tuos, kurie ne taip išsilavinę ir ne tiek dvasingi. Gavę į rankas didžiausią valdžią, kurią, deja, turi mūsų televizija, jos vadovai, redaktoriai, prodiuseriai, žurnalistai negali daryti žiūrovų blogesnių. Jie neturi teisės demoralizuoti, paversti mūsų atmatomis, pikta, godžia, primityvia minia. Jie neturi teisės apdovanoti „Pažodinį vertimą“. Lilianos Zinovjevnos Lunginos sėkmė jiems nepriklauso.“

 

Apie tai, kaip žiniasklaida manipuliuoja minia, iš dalies kalba ir Stepheno Frearso filmas „Karalienė“ (LTV, 2 d. 21 val.). Esu jį pristatinėjęs ne kartą ir kiekvienąkart suprantu, kiek daug tame filme sluoksnių, kaip tiksliai analizuojamas valdžios ir jos įkaitais tapusių žmonių elgesys, kokį nuostabų vaidmenį sukūrė Helen Mirren. Prisipažinsiu, į visus aristokratus žiūriu skeptiškai ne tik todėl, kad visi žmonės yra lygūs, bet ir todėl, kad mėlynas kraujas išsigimsta dažniau ir kraupiau, tačiau po šito filmo Anglijos karalienė man net atrodo savaip simpatiška.

 

Filmo veiksmas rodo dramatišką karalienės Elžbietos gyvenimo momentą 1997-ųjų vasarą, kai žuvo bulvarinės spaudos numylėtinė princesė Diana, o karalienė demonstratyviai užsidarė nuo žiniasklaidos savo rūmuose Škotijoje. Bet ši stipri moteris ima suprasti, kad ryšys tarp gedulo isterija besimėgaujančios tautos ir karalienės yra būtinas. (Kad kiekviena liaudis mėgsta gyvai stebėti savo valdovų laidotuves, parodė ir šią vasarą didžiausio reitingo sulaukusi LTV, kelias dienas iš eilės rodžiusi atsisveikinimą su Algirdu Mykolu Brazausku.) Norėčiau atkreipti mielų skaitytojų dėmesį ir į tai, kad Frearsas filme pasakoja istoriją, kurią visi žinome iš tabloidų. Bet tą istoriją jam pavyko paversti išmintingu pasakojimu apie tai, kaip žmogus yra priverstas įsisąmoninti, jog atsidūrė kitame pasaulyje, kur galioja visai kitos vertybės, o jis prie to naujo pasaulio nesiderina.

 

Dar vienas kartojimas, kurio negalima pražiopsoti - Errolo Morriso dokumentinė juosta „Karo rūkas“ (TV3, šiąnakt, spalio 1 d. 00.25). Jos herojus - JAV turtuolis ir politikas Robertas S. McNamara liudija apie Vietnamo karą.

 

LTV lietuvišką kiną šeštadieniais iš vėlyvo vakaro perkėlė į ankstyvą - Aistės Stonytės laida prasideda 18 val. Atvirai sakant, abejoju, ar tai geras laikas, nes, man regis, sunkiausia pakeisti kiekvieno iš mūsų savaitgalio ritualus, bet pagyvensim - pamatysim. Šį šeštadienį (2 d. 18.30) bus proga prisiminti 1997 m. Algimanto Puipos „Vilko dantų karolius“. Pagal Leonardo Gutausko romaną sukurtas filmas perkels į pokario Lietuvą, pamatytą mažo berniuko akimis. Jo siurrealistinės fantazijos nuolat įsibrauna į baimės ir skurdo valdomą tikrovę.

 

Jonathano Demme 2002 m. filmas „Tiesa apie Čarlį“ (LNK, 4 d. 22.40) yra populiaraus Stanley Doneno filmo „Šarada“ su Audrey Hepburn ir Cary Grantu perdirbinys. Jauna moteris (Thandie Newton) mirus vyrui suvokia, kad nieko nežinojo apie tikrąjį jo gyvenimą. Tada atsiranda paslaptingas vyriškis (Mark Wahlberg), kurio padedama ji pradeda pažinti tiesą.

 

Televizijos taip pat kasdien mums žada daug tiesos. Kuo tai dažniausiai baigiasi, matyt, nereikia aiškinti.

 

Jūsų -

Jonas Ūbis


 

 

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.