Tai - ne paviršutiniški festivaliniai blizgučiai ar antrojo ešelono kinas, kuris pastaraisiais metais, deja, toks populiarus ir Lietuvoje. Festivalio programos „Platus kampas“, „Tapatumai“ pristatys garsiausius praėjusio kino sezono filmus, apdovanotus festivalių prizais bei pelniusius kritikų pripažinimą. Programos „Visos mūzos“ ir „Muzika, keičianti pasaulį“ skirtos muzikos, filmų apie meną bei menininkus gerbėjams. Šiemet daug dėmesio bus skirta ir animacijai - rengiama Piotro Dumałos retrospektyva, į kurią atvyks ir pats režisierius, bus pristatoma latvių, estų bei slovėnų „stopkadrinė“ animacija. Animaciniams filmams skirta ir atskira programa. Jie bus rodomi ir keliose Tarptautinio Klermono-Ferano (Prancūzija) trumpo metražo filmų festivalio laureatus pristatančiose programose. Bus surengtos ir kino filosofo Bélos Tarro (jis taip pat laukiamas festivalyje) bei lietuvių videomenininko Deimanto Narkevičiaus retrospektyvos. Taip pat šiemet festivalis siūlo ir vaikams skirtą programą „Dramblys“. Kaune apsilankys visas būrys svečių. Bus surengti ir edukaciniai renginiai („Mediadesk“ mokymai „Kino kūrėjo ABC“), diskusija apie sinefiliją ir kino teatrą, kurioje dalyvaus filosofai bei menininkai, susitikimas su maskviečiu kinotyrininku Kirilu Razlogovu, skirtas šiuolaikinei kino kritikai, bei performansas, prisimenant 1984 m. Kaune filmuotą Aleksandro Zacharovo „Nematomą žmogų“, kuriame vieną pagrindinių vaidmenų sukūrė Romualdas Ramanauskas.

Spalio 1-10 d. festivalis vyks Kaune, „Forum Cinemas“, 11-17 d. - Vilniuje, „Skalvijoje“ ir „Pasakoje“. Tačiau ne visi filmai atkeliaus į Vilnių, tad būkite budrūs (daugiau informacijos apie tai www.kinofestivalis.lt) ir gero kino keliaukite į Kauną.

1. „Dėdė Būnmis, kuris prisimena savo praeitus gyvenimus“ („Lung Boonmee Raluek Chat“, rež. Apichatpong Weerasethakul, Vokietija, Ispanija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Tailandas, 2010). Šiųmetis Kanų kino festivalio „Auksinės palmės šakelės“ laimėtojas - ne tik filmas, bet ir videoinstaliacijos „Primitive/Phantoms of Nabua“ dalis. Todėl ne vienam kritikui kilo klausimas, ar tai filmas tikrąja to žodžio prasme, ar tik judanti forma, kuri skatina abejones tik vienos tikrovės egzistavimu. Keturiasdešimtmetis tailandietis Apichatpongas Weerasethakulas žavisi savo šalies legendomis ir mitais. Filmas prabyla apie reinkarnaciją, fotografiją ir kiną. Pastarasis režisieriui yra įrodymas, kad reinkarnacija egzistuoja: jei kine įmanoma sukurti paralelines gyvenimo versijas, vadinasi, jos gali egzistuoti ir realybėje. Filmo herojai - gyvieji, mirusieji, dvasios, pasišviesdami žiebtuvėliais eina per džiungles, kur šmėkščioja žmogbeždžionių figūros. Jie suranda grotą, iš kurios pereinama kiton gyvenimo pusėn. Pasak režisieriaus gerbėjų, tai - paslaptingas, haliucinuojantis, rituališkai lėtas filmas.

2. „Miškas“ („Las“, rež. Piotr Dumała, Lenkija, 2009) ir režisieriaus animacinių filmų retrospektyva. Vaidybinis garsaus animatoriaus debiutas „Miškas“ - tai filosofinė parabolė apie tėvą ir sūnų. Mirštantis bejėgis tėvas guli lovoje, sūnus jį prausia ir maitina tarsi vaiką. Tačiau mintyse (ar sapnuose) jie susikeičia vietomis. Tėvas drąsiai žengia mišku, paskui jį atsilikęs seka sūnus. Filme nėra žodžių - tik egzistencinį nerimą žadinantys miško, šešėlių ant įkaitusios kambario, kuriame guli tėvas, krosnies, ir laužo, kuriame tėvas sudegina sūnų, vaizdai. Operatoriaus Adamo Sikoros kamera, regis, skverbiasi ne pro miško tankmę ar finale plaukia pasroviui tamsia upe, kuria iriasi tėvas. Jis prasiskverbia gilyn, ten, kur gimsta sapnai ir fantazijos, tai, ką vadiname kolektyvine atmintimi ir archetipu. Piotras Dumaùa užima svarbią vietą lenkų animaciniame kine. Jo sugalvota animacijos technika - raižinys ant gipso - leido režisieriui sukurti ypatingos vidinės įtampos reginį. Dumaùos ekranizuoti Fiodoro Dostojevskio kūriniai ar Franzo Kafkos biografija atvėrė naujas animacinio kino galimybes perteikti tai, kas nematoma.

3. „Pakvaišusi pagalba“ („Сумасшедшая помощ“, rež. Borisas Chlebnikovas, Rusija, 2009 m). Permetus akimis šio kameriško filmo sinopsį atrodytų, kad laukia dar viena komedija apie provincialo nuotykius žiaurioje Maskvoje. Į ją uždarbiauti atvyksta padorus ir tingus baltarusis Jevgenijus. Didmiestyje jis netrukus apvagiamas, primušamas, netenka batų. Nežinia, kaip būtų pasibaigusi Jevgenijaus „viešnagė“, jei jo nebūtų priglaudęs pamišėlis inžinierius. Inžinierius yra apsėstas manijos daryti gerus darbus. Chlebnikovas nekuria komedijos. Greičiau tragikomediją, kuriai būdingas subtilus psichologizmas. Kad tuo įsitikintum, pakanka vienos scenos, kai išalkęs, bet gerai išauklėtas Jevgenijus nedrįsta valgyti inžinieriui atneštos vištos. Bet kartu filmas - tai ir subtilus žaidimas pasąmonėje vis dar slypinčia sovietine patirtimi (kino, įvaizdžių, simbolių). Todėl filmas, kurio siužetas pasaulyje greičiausiai bus suvoktas kaip šiuolaikiška Don Kichoto ir Sančos Pansos istorija, buvusių sovietinių geografinių erdvių gyventojui neišvengiamai primins krokodilą Geną ir Kūlverstuką. Viename kadre režisierius net neslepia užuominos: Jevgenijus netyčia prisiglaudžia prie ant sienos kabančio olimpinio meškiuko paveikslėlio ir prie jo galvos staiga „prilimpa“ ausytės. Absurdiškoje didmiesčio kasdienybėje pamišęs inžinierius, regis, vienintelis išsaugojo garbės, padorumo sąvokas. Kitas dalykas, kad tos sąvokos inžinieriaus galvoje neatsiejamos nuo sovietinio mentaliteto. Kai sekdamas būtent juo inžinierius bando gerinti pasikeitusį pasaulį, iš pradžių pasiutiškai juokinga, o paskui - labai liūdna.

4. „Šantrapa“ („Chantrapas“, rež. Otaras Joselianis, Prancūzija, Gruzija, 2009). Prancūzijoje jau ne vieną dešimtmetį kuriantis gruzinų režisierius šiame filme apibendrina savo kelią. Tai nostalgiška ir komiška kūrėjo - poeto autobiografija. Sovietinės Gruzijos cenzorius, plekšnodamas Joselianiui per petį, sako: „Tai, ką jūs darote, yra gražu, bet mes negalime to leisti.“ Prancūzų prodiuseris iš esmės daro tą patį. Tačiau „Šantrapa“ - ne politinis filmas, o burlesko ir poetinės pasakos mišinys. Amžinai jauną filmo herojų lydi tamsiaodė sirena, kuri jį pasiima į gelmę, bet kartu ir į šviesą. Šiemet Kanuose pristatydamas filmą režisierius sakė: „Svarbiausia - ne kurti kiną, svarbiausia yra perteikti žiūrovui tikrą, gyvą mintį. Ne publikai, tik konkrečiam žiūrovui. Publika nemąsto.“

5. Vengrų režisieriaus Bélos Tarro retrospektyva. Didelis Tarro gerbėjas amerikiečių režisierius Gusas Van Santas rašė: „Mane labai paveikė Bélos Tarro filmai. Jie - visai naujo kino pradžia. Tarro kūryba susijusi su mokėjimu kontempliuoti gyvenimą taip, kaip nepamatysi šiuolaikiniuose filmuose. Ši kontempliacija priartėja prie autentiško gyvenimo ritmo, atrodo, jog stebi naujo kino gimimą. Tarras yra vienas iš nedaugelio tikrųjų kino vizionierių.“ 1955 m. gimęs režisierius lyginamas su Miklósu Jancsó, Michelangelo Antonioni, Andrejumi Tarkovskiu ir Aleksandru Sokurovu. Pirmą mėgėjišką filmą Tarras sukūrė būdamas šešiolikos. 1981 m. jis baigė režisūrą Budapešto aukštojoje kino mokykloje. Iš pradžių jo filmų temos siejosi su 9-ojo dešimtmečio visuomenės problemomis, pagrindiniai personažai buvo marginalai. Vėliau Tarrą ėmė labiau dominti metafiziniai klausimai, žmogaus prigimties problemos, vienatvė, psichikos deformacijos ir neįgalumas. Tarro kino kalba yra savita, ji pasižymi pusiau dokumentine naracija, alineariniu istorijos pasakojimu, ilgais, niūriais, hipnotizuojančiais, natūralistiškais kadrais. Septynias su puse valandos trunkantis pagal László Krasznahorkai romaną sukurtas filmas „Šėtono tango“ laikomas vienu svarbiausių 10-ojo dešimtmečio kūrinių, jis išplėtė kino kalbos ribas.

6. „Vilkelis“ („Волчок“, rež. Vasilijus Sigariovas, Rusija, 2009). Garsaus šiuolaikinio dramaturgo kino debiutas - tarp geriausiai vertinamų pastarųjų metų rusų filmų. Tai sudėtingų motinos ir dukters santykių drama. Ši niūri pasaka suaugusiems apie nemylimą dukterį ir jos mamą ir prasideda pasakiškai: mama tvirtina, esą mergaitė anksčiau buvo vilkelis, kurį atrado kapinėse. Mergaitė auga, pažįsta pasaulį, bet jos prisirišimas prie nuolat nuo jos bėgančios mamos nesikeičia, todėl istorija negali baigtis laimingai.

7. „Libanas“ („Levanone“, rež. Samuel Maoz, Vokietija, Prancūzija, Izraelis, 2009). Filmas prikelia 9-ojo dešimtmečio Izraelio ir Libano karo įvykius, kuriuose dalyvavo ir pats režisierius. Praėjusių metų Venecijos kino festivalyje triumfavęs Samuelis Maozas įkelia žiūrovus į priešišką ir klaustrofobišką erdvę - tanko vidų. Herojai - tanko įgula, neturinti nė krislelio didvyriškumo ar kovingumo. Režisierius tvirtina taip norėjęs pasinaudoti subjektyvia atmintimi. Ji turėjo būti savotiškas filtras. Maozas nenorėjo, kad žiūrovai tik suprastų filmą. Svarbiausia buvo, kad pajustų. Todėl režisierius ir ieškojo būdo, kaip priversti žiūrovus susitapatinti su personažais.

8. „Adriena Pal“ („Pãl Adrienn“, rež. Ágnes Kocsis, Prancūzija, Vengrija, Austrija, Nyderlandai, 2010). Tai pasakojimas apie apkūnią merginą Pirošką, kuri dirba su nepagydomais ligoniais. Bet Piroška visiškai abejinga ją supančiai tikrovei, taip pat ir mirčiai. Vieną dieną ligoninėje atsiduria Adriena Pal. Taip vadino ir geriausią Piroškos vaikystės draugę. Ji nusprendžia sužinoti, kas atsitiko beveik 20 metų nematytai Adrianai ir išsirengia į kelionę. Sutikti žmonės pasakos skirtingas, kartais viena kitą paneigiančias versijas. Šis originalios formos filmas prabyla apie atminties nepastovumą ir apie tai, kad mūsų gyvenimas niekad nebūna toks, apie kokį svajojome. Be to, Adrienos paieškos yra tik pretekstas Piroškai suprasti, kaip ji pavirto, į kasdienybės letargą nugrimzdusia moterimi.

9. „Pica Aušvice“ („Pizza in Auschwitz“, rež. Moshe Zimerman, Izraelis). Svarbiausiais dokumentinio kino festivalių Amsterdame, Krokuvoje prizais apdovanoto filmo herojus Danny Chanochas išgyveno Holokaustą. Septyniasdešimtmetis Danny kartu su sūnumi ir dukra vyksta į vietas, kur prabėgo vaikystė - Lenkiją ir Lietuvą. Jis nori pasidalyti tragiškiausiais savo gyvenimo prisiminimais, tačiau kelionė visai ne tokia, kokią ją sumanė Danny. Joje nuolat ryškėja kartų skirtumai. Režisierius nori suprasti, kas šiuolaikiniams jauniems žydams yra Holokaustas.

10. „Dviese ant bangos“ („Deux de la Vague“, rež. Emmanuel Laurent, Prancūzija, 2009). Nors šis pasakojimas apie audringai pasibaigusią dviejų prancūzų Naujosios bangos kūrėjų - Jeano-Luco Godard'o ir François Truffaut draugystę - nestebina naujais atradimais ir nesuteikia naujos perspektyvos, jame daug įdomios archyvinės medžiagos, iliustruojančios abiejų režisierių kūrybą.

Parengė Ž. P.

„7 meno dienos“ Nr.34 (910), 2010-10-01