Du požiūriai į pasaulį ir fotografiją

Tomas Pabedinskas
Daugelį laikinosios sostinės parodinių erdvių vėl užpildė Lietuvos ir užsienio fotografų darbų ekspozicijos. Tačiau net ir šios šventės fone išsiskyrė dvi parodos: Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriaus salėje rugsėjo 10 d. atidaryta lietuvių fotografo Rimaldo Vikšraičio kūrybos paroda ir Kauno fotografijos galerijoje duris atvėrusi garsaus britų fotografo Martino Parro darbų ekspozicija.


Šių fotografų duetas mūsų šalyje ir pasaulyje tapo žinomas po 2009-ųjų tarptautinio Arlio fotografijos festivalio. Pernai didžiausiame Europos fotografijos festivalyje „Rencontres d'Arles“ (liet. - „Arlio susitikimai“) R. Vikšraitis laimėjo prestižinį metų atradimo apdovanojimą, o M. Parras jo kūrybą šiam apdovanojimui nominavo. Po šios sėkmės lietuvių autoriaus darbai buvo eksponuoti Pekine ir Londone. Abu fotografai vėl susitiko Kaune, atvykę čia atidaryti savo parodų, kurias vienija bendras pavadinimas - „Tikras pasaulis“.

 

Vis dėlto R. Vikšraičio ir M. Parro fotografuojamas pasaulis, kaip ir pati šių autorių kūryba, labai skiriasi. Lietuvių autorius perteikia tikroviškus ir kartu labai individualius šiandieninės Lietuvos provincijos vaizdus. Kaimo žmonių gyvenimo fiksavimas mūsų fotografijos istorijoje turi senas tradicijas. Jos įsitvirtino dar tarpukariu ir naują meninę kokybę įgijo susiliejusios su humanistinės fotografijos tendencijomis XX a. 7-ajame dešimtmetyje. Tačiau romantizuotos kaimo vaizdavimo tradicijos R. Vikšraičiui greičiau yra išeities taškas, o ne kūrybinio kelio gairės. Fotografas nekuria psichologinių portretų ir nefiksuoja natūralios provincijos gyvenimo tėkmės. Jo fotografuojami žmonės specialiai nuotraukoms inscenizuoja groteskiškiausias savo kasdienybės situacijas. O be to, tokių vaidinimų Vikšraitis nepridengia „meniška“ fotografijų vaizdinė forma.

 

Rimaldas santykio su fiksuojama tikrove nesušvelnina ir nesiekia tariamai objektyvaus žvilgsnio į fotografuojamus žmones, kas gana būdinga šiuolaikinės fotografijos kūrėjams. Fotografas yra ne atsiribojęs stebėtojas, su kuriuo dažnai tapatinasi šiuolaikiniai menininkai, o fotografuojamų situacijų dalyvis. Jis įamžina nuotraukose tą pačią provincijos bendruomenę, kurioje pats gyvena. Tokia pašaliečiams neprieinama pozicija išskiria R. Vikšraitį iš kitų fotografų. Nors šio autoriaus fotografijose netrūksta ironijos, jo darbai greičiau siūlo įsijausti į nuosmukį patiriančio kaimo tikrovę, o ne teisti ten gyvenančius žmones.

 

Nesislėpdamas nei už išraiškingos meninės fotografijos formos, nei už šalto šiuolaikinės fotografijos konceptualumo, R. Vikšraitis dokumentuoja atvirai jo akivaizdoje atliekamus vaidmenis, kuriuose likę mažai žmogiško orumo pėdsakų. Kaip tik šis neadekvatus savo padėties suvokimas, būdingas daugeliui fotografui pozavusių žmonių, labiausiai ir sukrečia. Nors fotografija mus jau yra įpratinusi prie įvairiausių kenčiančio žmogaus vaizdinių, žmonių, kurie savanoriškai inscenizuoja savo pačių nuosmukio spektaklį prieš fotokamerą, atvaizdai vis dar gali šokiruoti. Jie ne tik atkreipia dėmesį į socialines problemas, bet ir verčia iš naujo apgalvoti pagrindines žmogiškumo kategorijas.

 

Martino Parro fotografija taip pat kelia esminius mūsų kasdienio gyvenimo prasmingumo klausimus. Tik tokias abejones britų fotografas provokuoja fiksuodamas ne skurstančią provinciją, o vidurinio visuomenės sluoksnio kasdienybę ar turtingųjų pramogas. Jo fotografijų geografija neapsiriboja vienu regionu ir konkrečios bendruomenės gyvenimu, o yra globali tiesiogine šio žodžio prasme - M. Parro kūryboje galima rasti vaizdų iš įvairiausių pasaulio šalių. Lietuvių fotografas dokumentuoja sukrečiančią provincijos kasdienybę, kurios tikrumu sunku abejoti, o britų autorius įamžina patogų gyvenimą, kuriam, regis, trūksta autentiškumo. Kaip tik vartotojiškos kultūros ir prabangos pasaulio dirbtinumas yra svarbiausias M. Parro fotografijų objektas bei tema. Tačiau gyvenimo banalybė ir absurdas nėra savaime akivaizdūs - juos atskleidžia kritiškas fotografo žvilgsnis ir perteikia lengvai atpažįstamas autorinis braižas.

 

Daugelis ryškiausių M. Parro kūrybos bruožų susiformavo kaip atsakas į įsigalėjusius fotografijos kanonus. Pavyzdžiui, sprendimas įamžinti turtingųjų visuomenės sluoksnių laisvalaikį ir pasilinksminimus buvo sąmoninga reakcija į socialinėje fotografijoje įsitvirtinusią tendenciją dokumentuoti skurdžiausios visuomenės dalies gyvenimą. Pasipriešinimas visuotinai priimtinoms fotografijos taisyklėms lėmė ne tik temų pasirinkimą, bet ir įsimintiną M. Parro nuotraukų vizualią formą. Atsiribodamas nuo vaizdingos ir „gražios“ fotografijos, 8-ojo dešimtmečio pradžioje jis fiksavo nykiausias Londono vietas fotografavimui netinkamu oru - taip buvo sukurta viena pirmųjų jo darbų serijų „Blogas oras“. Netrukus fotografas nusprendė kurti spalvotas nuotraukas, nors 9-ojo dešimtmečio pradžioje, kaip prisimena pats autorius, tinkama „rimtai“ kūrybai buvo laikoma tik nespalvota fotografija. Galima būtų išvardinti ir daugiau M. Parro kūrybos bruožų, kurie neatitinka „geros“ fotografijos taisyklių: „neteisingos“ kompozicijos, atrodytų, atsitiktinis kadravimas ar fotografams mėgėjams būdingas blykstės naudojimo būdas.

 

Tačiau iš tikrųjų kaip tik dėl tokio tariamo fotografijų netobulumo atsiskleidžia jose įamžinto gyvenimo absurdas. „Gera“ fotografija tik padidintų populiariosios kultūros žavesį ir sustiprintų prabangos spindesį, tuo tarpu įamžintas „nemeniškose“ fotografijose vartotojiškos visuomenės gyvenimas atrodo toks, koks iš tikrųjų yra, - banalus. Kaip tik tariamas M. Parro nuotraukų paprastumas leidžia jam įtaigiai išreikšti globalios vartojimo kultūros kritiką. Būtent dėl to, kad britų autoriaus fotografijos yra truputį „netaisyklingos“, keliavimas pasirodo esantis tik juokingų turistinių ritualų kartojimas, o britų aukštuomenė ar naujieji Rusijos milijonieriai atrodo įkalinti neskoningoje prabangoje. Tariamai banalios fotografijos paryškina tikrą gyvenimo absurdą - ko gero, kaip tik toks yra svarbiausias M. Parro kūrybos ir jos interpretavimo raktas. Tampa akivaizdu, kad globalaus pasaulio piliečių kasdienybė yra ne mažiau absurdiška nei R. Vikšraičio atvirai sukrečiančios Lietuvos kaimo gyvenimo scenos. Tačiau respektabilios visuomenės dalies atstovai, regis, labiau tiki savo vaidmenų prasmingumu ir „rimtu veidu“ atlieka juos tuo metu, kai yra stebimi ironiško fotografo žvilgsnio.

 

Taigi už akivaizdžių R. Vikšraičio ir M. Parro fotografijų skirtumų nesunku įžvelgti ir esmines jų sąsajas. Abu autoriai yra pasiruošę parodyti juokingas ir kartu liūdnas tikro mūsų gyvenimo puses. Tik vienas jas atranda Lietuvos provincijos miestelyje ir įamžina nepaisydamas jokių fotografijos meno kanonų, o kitas jas pastebi apie save geriau galvojančio miestiečio elgesyje ir užfiksuoja nuotraukose, pasižyminčiose rafinuota vaizdine kalba, kuria sąmoningai laužomos įsigalėjusios fotografijos taisyklės.

 

Abi parodos veikia iki spalio 15 d.

 

Kauno fotografijos galerija (Rotušės a. 1 / Vilniaus g. 2, Kaunas) dirba antradieniais-penktadieniais 11-18 val., šeštadieniais ir sekmadieniais 12-17 val.

 

Kauno architektų sąjungos parodinė erdvė (Vilniaus g. 22, Kaunas) lankytojams atidaryta antradieniais-penktadieniais 10-18, šeštadieniais 10-16 val.


 

 

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.