Dar būtų naudinga atskirai aptarti, o galbūt ir kaip nors klasifikuoti skulptūrų telkinių miestuose (pvz., Palangoje, Klaipėdoje, Vilniuje Jeruzalėje) ir užmiesčiuose (prie Sudervės „Vilnojos“ skulptūrų parkas, „Europos parkas“ netoli Vilniaus, „Grūto“ parkas prie Druskininkų) bruožus, mat nors įvardijami tais pačiais žodžiais, reiškiniai anaiptol nėra lygiaverčiai. „Europos parkas“, nepaisant savo trūkumų, išlieka menine kokybe be konkurencijos, vertinant net platesnio regiono kontekste, o, pavyzdžiui, „Vilnojos“ parkas jau prieš kelerius metus tapo pernelyg nepalyginamos vertės dirbinių zona, turinčia daugiau bendruomeninės (skulptorių simpoziumų vieta), nei meninės reikšmės. Irgi chaotiška, pranciškoniško dvasingumo pritvinkusi, sizifiška Orvydų sodyba šiuo požiūriu man atrodo kur kas prasmingesnė.
Bet kuriuo atveju, kai skulptūros ar aplinkos meno objektai atsiranda apibrėžtose erdvėse, būna bent šiek tiek ramiau. Nesakau, kad meną reikia sukišti į getus, atvirkščiai.
Tačiau kol miesto viešųjų erdvių planavimui trūksta ir logikos, ir aiškios atsakomybės, kol kas jau geriau taip.
Šalia daug aistrų kainuojančių diskusijų apie meną (o gal net labiau apie pinigus) gryname ore, Vilniaus universiteto Botanikos sode Kairėnuose vykstanti žemės ir aplinkos meno paroda atrodo labai gaivi. Pirmiausia todėl, kad nėra jokių demagogijų apie valstybinio lygio reikšmes ir prasmes. Nesijaučia ir versliuko (paraiškų rašymas irgi verslo forma) tvaiko. Negalima nutylėti ir apie tai, kad šiame renginyje ne paskutinį vaidmenį atlieka bendruomeniškumo skatinimas (atrinktas labai mišrus kūrėjų sąstatas). Netgi jei įvardinsime renginį tiesiog labai kokybišku laisvalaikiu, tai nė kiek netrukdo pastebėti, kad Botanikos sodo pievose ir proskynose yra išties jautrių ir įdomių kūrinių. Pavyzdžiui, prie konceptualios tradicijos priskirčiau Židrijos Janušaitės „Kelią“. Kūrinio galima net nepastebėti - tai į takų vidurį išilgai sušluotas kauburėlis, kuris atkartoja tako vingius. Iš kelio paviršiaus sustumta linija įgyja kelrodžio funkciją, tampa vedliu. Intervencija į gamtą, aplinką visiškai minimali, tačiau jausmas apima labai geras: dalyvavimo slaptame sąmoksle (slapti ženklai) ir buvimo atidaus, bet neįkyraus dėmesio centre.
Paminėtinas ir „Projektas Y“ (Aistė Viršulytė, Domas Burnickis, Vitalij Červiakov), kur tarp trijų į vieną suaugusių kamienų kūrinio autoriai įtaisė šulinį - veidrodį ir tris vandens garsus transliuojančias ausines. Tarsi ir nėra ką labai analizuoti, bet itin paveiku. Norisi galvoti apie tai, kad gamta sugeba sukurti nustebimo akimirkas, ypač jų gali tikėtis Botanikos sode. Bet kai prie to prisijungia ir menininkai, apie nuobodulį tikrai pamirši.
Apibendrinant daugiau kaip 20 sodo teritorijoje esančių kūrinių, juos galima grubiai skirstyti į dvi kategorijas: įsiveržusių į aplinką ir panirusių, susiliejusių su ja. Vieni užsiuva upelį, aprengia medžius, palieka nematomų slidininkų nuotykių pėdsakus, kiti pratęsia voratinklį, medžio augimo logiką ir taip toliau. Jautriausi man pasirodė tie, kurie susiliejo su gamta tarsi pratęsdami menamus pokalbius.
Paroda veikia iki spalio 29 d.
Vilniaus universiteto Botanikos sodas Kairėnuose (už Dvarčionių) atidarytas pirmadieniais-šeštadieniais 10-20 val.; nuo spalio 1 d. 10-19 val.