Nešventiška liūdnos choreografijos „Šventė“

Vita Mozūraitė
Visi esame kupini minčių. Vienas išsakome, kitas slepiame ir jos mus graužia, kol nuslopiname jas arba paleidžiame į laisvę. Šalia Bernardinų sodo įsikūrusi „Menų spaustuvė“ yra ta vieta, kurios scenose dažnai išlaisvinamos mintys graužikės.

Ji net specialią programą tam turi – „Atvira erdvė“, o čia sudaromos geros galimybės išrėkti sielos skausmus. Neretai apie tai pagalvoju išeidama į apytamsę senamiesčio gatvę po šioje programoje parodytų spektaklių, nes būtent čia aiškiai jauti, kaip svetimos mintys graužikės seka iš paskos ir neduoda ramybės, ir norisi ilgėliau paklajoti po tamsa alsuojantį Bernardinų sodą, kad jos galų gale atstotų.

 

Tokios mintys išsekė paskui mane ir rugsėjo 16-osios vakarą po Rūtos Butkus šokio spektaklio „Šventė“ premjeros. Iki šiol ne kartą mačiau šią šokėją kitų choreografų spektakliuose. Ji visada buvo labai vizuali, moteriška, emocinga, išsiskirianti iš kitų egzaltacijos kupinais judesiais ir ironijos kruopelėmis „paskaninta“ depresija. Jos dėka spektakliai įgaudavo specifinį fatališkumo atspalvį.

 

Visi tie patys elementai buvo ir „Šventėje“. Tai buvo monospektaklis, šokėjos ir choreografės monologas apie Moterį, laukiančią šventės, kurią pati pradeda kurti, bet kurios pabaiga jau gali priklausyti nuo kito. Tas kitas, akivaizdu, dar visai neseniai buvo čia, nes scenoje šviesos rate stypso jo batai.

 

Spektaklis prasideda žiūrovams dar tik žengiant į Kišeninę salę. Moteris keliais šliaužioja po sceną, tylutėliai vieną šalia kito klodama laikraščių lapus. Ji tai daro labai tvarkingai, tarsi nuo to priklausytų šventės sėkmė. Paskui ji rikiuoja ir perrikiuoja juodas taburetes, nupūsdama nuo jų nesamas dulkeles, visais įmanomais būdais tempdama laiką, nes viskas jau paruošta, bereikia tik jo – laukiamo svečio, kurio vis nėra, o laukimas nieko neveikiant yra baisus. Būtent šioje spektaklio dalyje dar blyksteli ironija, ir nors viskas toliau jau yra lengvai nuspėjama, dar lauki, kad choreografė sugebės ne vien iš naujo gromuliuoti moterišką vienatvę, o bent jau ironiškai šyptelėti iš šios Lietuvos šokio scenoje šaknis giliai įleidusios temos.

 

Deja, ir šįsyk šventė pasuka lietuviškais bėgiais: širdgėlos graužiama Moteris, kurios veido dėl nuolat ant jo krintančių plaukų mes taip ir nepamatome, blaškosi, išspardo ką tik šventės nuojautą simbolizavusius laikraščius, ištranko svečių nesušildytas taburetes ir pratrūksta raudoti, o paskui, užsimaukšlinusi ant galvos spalvingą gimtadienio kepuraitę, iš raudonų skalbinių segtukų pasidariusi komiškus „ūsus“, „švenčia“ pati su savimi ir tyliai lieja savo sielvartą. Šventė baigėsi, jis neatėjo, visas pasirengimas – veltui, ir širdyje spurdėjęs laimės paukštukas taip ir neištrūko į laisvę.

 

Spektaklio tema sena kaip pasaulis, bet kiekviena moteris turi ją išgyventi pati, nes joks kito žmogaus pasakojimas apie tai neleidžia suvokti to „o jis taip ir neatėjo“ beviltiškumo jausmo. Ir R. Butkus pasakoja apie tai – nuoširdžiai atverdama sielą, desperatiškai rinkdama žodžius – judesius, nieko nekaltindama, tik sėdama savąsias mintis graužikes.

 

Jos judesiai labai gražūs – stiprūs, raiškūs, plačios jausminės amplitudės. Choreografija neatsiejama nuo vykusiai parinktos muzikos, sudaro su ja emocinę vienovę. Ir aktorinis talentas šiai šokėjai duotas. O tai, kas vyksta scenoje, nejaudina. Gal todėl, kad nenauja nei tema, nei jos raiška – tamsia suknia apsirengusi moteriškė juodoje scenoje niūriai sukiojasi tarp juodų taburečių. Nė vieno vilties ir šviesos spindulėlio. Lietuviška raudų estetika. Ir tie po apverstu kibiru stovintys nudrengti batai labai jau banaliai atrodo. Ir jau vien į juos pažvelgus aišku, kad jų savininkas nepasirodys, nes šiai moteriai ne mylėti norisi, o priklausyti. O gal viskas pernelyg tiesmuka, nes scenos menas – metaforų menas, čia raudoti dėl asmeninių nesėkmių neverta – žiūrovai scenoje mato personažą ir stengiasi suprasti jį, o ne atlikėją. Šokėjos sukurtas personažas – pakibęs ore, akimirkos emocijų užvaldytas, neturintis nei priešistorės, nei poistorės, nei keliantis klausimą, nei atsakantis į jį. Tiesiog čia ir dabar jai liūdna, nes „neįvyko“.

 

Tai pirmas R. Butkus choreografinis darbas, jei neimsime domėn studentiškų etiudų. Pirmas atsargus bandymas kalbėti apie save savais žodžiais. Tikiuosi, ne paskutinis, nes kurdama personažus kitų choreografų spektakliuose R. Butkus pasirodo kaip kūrybiška, individualumo nestokojanti asmenybė. Gal tik reikia turtingesnio žodyno? Ir gal prabylant nuo scenos apie savąsias mintis graužikes verta prisiminti Rytų patarlę: pasakytas žodis – sidabro, o nepasakytas – aukso.


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.