Pradžioje prisipažinsiu, kad noras kaip nors neįprastai išreikšti Šapokos parodos inspiruotas mintis natūraliai ištiko ne tik menotyrininkę Aistę Pauliną Virbickaitę. Aš irgi norėjau nupiešti recenziją, o kai buvau netikėtai aplenkta, kamavausi noru recenziją „įgarsinti“. Tačiau kažkelintą nušvitimo akimirką galvoje nedrąsiai sukirbėjo klausimas, kodėl paroda sukelia tokią keistą reakciją? Lyg jau nebeužtektų tekstinio minties įvardinimo, trūks plyš reikia pratęsti jos vizualumą kokiu nors šmaikščiu ir įžvalgiu būdu. Pataikyti į „Šapokos stiliuką“.
Kol skaitytojas dar nespėjo pagalvoti, kad turiu kažką prieš tą „stiliuką“, išsiduosiu – dievaži, jis man patinka. Andriuškevičius sakydavo, kad yra patenkintas tais savo tekstais, kuriuos rašydamas nusijuokdavo bent keletą kartų. Mąstau, kad juoko kriterijų irgi tinka taikyti lankantis ir vertinant kai kurias parodas.
Kaip ir ankstesnė Jono Meko centre to paties kuratoriaus surengta „Laisvalaikis, sportas, kultūra“, ši paroda pasižymi spalvingumu, pro nuoširdumo lukštą prasiveržiančia ironija, o įdomiausia – ypatingais santykiais su vietinėmis lietuvių problemytėmis: istorijos vingiais, politikos linksmybėmis. Na, o pažvelgus į parodos dalyvių sąrašą, vėl išnyra meno politikos ir isteblišmento klausimas. Tik šįkart jis nebeaktualus. Kaip ir visos Šapokos parodos, ši – tarsi į blizgų popierėlį įvyniotas vietinės problemėlės čiulpinukas.
Vietiškumo klausimas parodoje iškilo visais įmanomais pavidalais. Pradedant pačios parodos buvimo vieta – nuostabiai išgarsinto ir nefunkcionuojančio Jono Meko vizualiųjų menų centro – baigiant apie abejotinos reputacijos temas kalbančiais menininkų darbais bei abejotinos reputacijos parodos lankytojais. Teko pamatyti tokią antropologiškai įdomią situaciją: „didysis menų globėjas ir mecenatas“ Artūras Zuokas sustojo ir įsistebeilijo į Roberto Gritėno „Europjūklą“, kuriame menininkas energingai doroja Zuoko „meravimo“ laikais pastatytą „Europos“ dangoraižį (aukščiausią komercinės paskirties pastatą Baltijos šalyse). Politikas net išleido nustebimą rodantį garsą: „O – oho, oho.“
Mintyse sau tariau, kad būtų labai linksma, jei Gritėnas supjaustytų ir Meko centrą. Teko skaityti, kad to tikiuosi ne vienintelė. Gritėno neapsikentimas palietė ir ambicingą tautos dvasios įkūnytojo simuliakrą – Valdovų rūmus, kuriems kliūva nuo menininkų jau nebe pirmą kartą, ir meno stagnacijos simbolį – Dailininkų sąjungos pastatą.
Parodos pavadinimo dalis – ideali perspektyva – nenurodo į jokią apibrėžtą vietą ar laiką. Tai kiekvienam istoriniam laikui būdingo paties optimistiškiausio žvilgsnio priekin įvardinimas, kitaip – utopija. Antroji pavadinimo dalis – triukai – grąžina realybėn, primindama apie pakeliui į utopiją pasitaikančius nesklandumus. Kokios utopijos matyti parodoje? Jau minėjau vietines. Tai kapitalistinės vartojimo gerovės (Gritėno dorojamas dangoraižis), siauraprotiškai traktuota, iš tarpukario laikų užsilikusi tautos dvasios ir didvyrių kulto, lietuvybės apoteozės utopija, ištikimai puoselėjama Lietuvos politikų. (Rolando Rimkūno heraldizacijos, Aušros Kiudulaitės herojai, vėl Gritėnas.) Hedonistinė Europos Sąjungos vertybių perkainavimo ir „religinių varžtų atmetimo“ utopija (Adomo Danusevičiaus piešiniai su dalykiškai spaudžiamomis, matyt, galingų vyrukų rankomis ir homoseksualios meilės fantasmagorijomis. Šalia galima priskirti kūniškas Dariaus Vaičekausko kompozicijas.) Kaip ir dera, į kiekvieną utopiją nukreipta ironiška finalo laukiančiojo akis. Taigi utopija su potencialia antiutopijos arba triukų galimybe. Bene ryškiausiai ji apsireiškė Gintaro Znamierowskio instaliacijoje, kur kūdikiai, farširuojami sintetinių spalvų gėrimais ir neaiškiomis piliulėmis, mokosi žmonijos istorijos iš skaudžiai rožinių ekranų („Žmonių rasė“, 2010).
Virginijaus Kinčinaičio videodarbas – parduotuvės stebėjimo kameros įrašas su dešreles besirenkančiomis moteriškėmis ir tarp jų vaikštinėjančiu diedu su žemiau pusiaujo maskatuojančia dešrele – iškalbingas idealaus ir džiaugsmingo gyvenimėlio triukas, akibrokštas. Kaip ir visiems daug džiaugsmo sukėlusi Konstantino Bogdano jaunesniojo prezidentės Dalios Grybauskaitės kalba, papildyta skype emotikonais.
Svajonės ir Pauliaus Stanikų „Inferno“ (2004) sudrumsčia vientisą ir šmaikštų parodos stiliuką. Jų sukurti gerovės, grožio, jaunystės, prabangos vaizdai – jau pakeliui ne į (anti)utopiją, o į aštuntąjį Dantės pragaro ratą.
Šapokos parodas daug kas mėgsta. Sako – nenuobodu. Nenuobodu, nes visi instinktyviai nujaučia, kad kalbama apie specifiškai lietuviškus dalykus, nors jie nesiduoda lengvai identifikuojami. Dėl to ir kyla jausmas, kad iš žiūrovo tyčiojamasi. O tyčiojimosi būdai ir braižas – visuotinai priimti ir atpažįstami tokiose televizijos laidose kaip „Dvyračio žynios“, – atsidūrę parodos erdvėje, atrodo kažkaip keistai, lyg norėtųsi tikėti, kad taip būti negali ir būtinai reikia iškasti kokį nors teisingą paaiškinimą. O juk seniai įvardinta, kad politika ir menas – abu savaip fluxus. Taip vėl sugrįžtu prie tobulai šią idėją demonstruojančios „Idealios perspektyvos triukų“ buvimo vietos, kuriai šįkart tiktų ir site specific terminas.
Paroda veikia iki rugsėjo 24 d.
Jono Meko vizualiųjų menų centras (Gynėjų g. 14, Vilnius) dirba antradieniais– šeštadieniais 12–19 val.