Siekiant atsinaujinti

Lijana Šatavičiūtė
Vilniaus dailės akademijos Tekstilės katedra savo įkūrimo 70-metį pasitiko meninio veltinio paroda VDA „Titaniko“ ekspozicinėse salėse.

 

Du aukštus užimančioje didžiausioje per visą Lietuvos veltinio istoriją parodoje eksponuojama keliolikos metų patirtis: grupės „Baltos kandys“ merginų bendri projektai ir pavieniai kūriniai, Tekstilės katedros kursiniai ir baigiamieji darbai, per dešimtmetį įvairių autorių sukurti įsimintiniausi veltiniai. Atidarant parodą pristatyta Eglės Gandos Bogdanienės knyga „Meninis veltinys. Tradicija ir dabartis“ (išleido VDA leidykla), skirta prieš metus mirusiam ilgamečiam katedros profesoriui Vladui Daujotui. Profesorius mylėjo jaunimą ir skatino studentus originaliems sumanymams.

Lietuvių meninio veltinio istorija prasidėjo 1998 metais, surengus pirmąjį veltinio simpoziumą. Jo metu šešetas bendrakursių tekstilininkių (Austė Jurgelionytė, Karolina Kunčinaitė, Miglė Lebednykaitė, Rasa Leonavičiūtė, Laura Pavilonytė ir Julija Vosyliūtė) susibūrė į grupę „Baltos kandys“ ir kartu su savo dėstytoja, tikra lietuviško veltinio krikštamote E.G. Bogdaniene nutarė išbandyti seną, bet iki tol Lietuvoje tik buityje taikytą veltinio techniką. Per simpoziumą sukurti darbai pasirodė labai neįprasti to meto tekstilėje – ryškūs, ekspresyvūs, nestandartiški. Vėlimas sparčiai plito Lietuvoje, buvo įtrauktas į VDA Tekstilės katedros mokymo programas. Per daugiau nei dešimtmetį surengti keturi tarptautiniai vėlimo simpoziumai (be 1998 m., dar 2002, 2006, 2010 m.) kėlė vis kitą aktualią problematiką, veltiniai buvo pristatomi respublikinėse ir tarptautinėse ekspozicijose, surengta įsimintinų parodų, projektų, naudingų edukacinių seminarų. Įsitikinta, kad meninis vėlimas ne unifikuoja autorių braižą – veltinyje galima prabilti kameriškai, epiškai, ekspresyviai ar meditatyviai. Rankomis ir pramoniniu būdu (vad. kamšymo technika) buvo veliami ne tik plokšti paviršiai, bet ir trimačiai objektai, išplito eksperimentiniai ir specialia adata smaigstant sukurti tūriniai darbai.

Apžvalginėje meninio veltinio parodoje galima išvysti viską, kuo šiandien didžiuojasi lietuviško veltinio kūrėjai. Akį traukia ne vieną parodą apkeliavę grupės „Baltos kandys“ projektai „Mandala“ (2003), „Spiros“ (2005) ir „Šventė“ (2007–2008; šių metų Rygos tekstilės trienalės „Tradicijos ir naujovės“ apdovanojimas), gvildenantys sakralių ritualų, žmonių bendrabūvio, šventės ir kasdienybės, ekologijos, visuomenės sumaterialėjimo problematiką.

Nuo „Baltų kandžių“ neatsilieka E.G. Bogdanienė, jau ne vienus metus plečianti veltinio plastines kalbos ribas, pasitelkianti vėlimą interjerui puošti (reljefai „Velti sodai“, 2004–2006, bendraautorės M. Lebednykaitė ir L. Pavilonytė) ir lėlių teatro (Jurgio Kunčino „Ragana ir Lukošiukas“, Vilniaus teatras „Lėlė“, 2006) scenovaizdžiams bei kostiumams kurti, išpopuliarinusi tūrinės apimties vėlimą smaigstymo adata. Platų menininkės interesų lauką atspindi sumanymų įvairovė – nuo trimačių miniatiūrų iki didelės apimties instaliacijų su natūralaus dydžio veltomis žmonių figūromis („Saldžių sapnų, Judita“, 2003; „Pieta“, 2010). Ir visur, prie ko prisiliečia E.G. Bogdanienės rankos, persakant Aleksandros Aleksandravičiūtės žodžius, nesijaučia prakaito kvapo – kuriama lengvai, natūraliai, žaismingai.

Šiuolaikiniame veltinyje tradicija dera su novatoriškumu. Šią techniką daugiausia plėtoja jauni dailininkai, nors kartais jai neatsispiria ir vyresni (šioje parodoje Zinaida Dargienė). Jaunimo smalsumas paaiškina eksperimentinį darbų pobūdį. Kuriama veltinio animacija (A. Jurgelionytė, „Lėktuvai“, 2002), fotografijoje įamžinamos konceptualios instaliacijos (L. Pavilonytė, „Kaip tapti laimingu“, 2007–2009). Savasties ieškoma lietuvių liaudies skulptūroje (Giedrė Kriaučionytė, „Lėlytės“, 2006) arba egzotiškose kultūrose (M. Lebednykaitės japoniškų altorėlių interpretacijos, 2006; Linos Šaduikytės budizmo įkvėptas bakalauro baigiamasis darbas „Kančia. Tapsmo ratas“, 2000). Sekama karpinių stilistika ir Naujametės darželio eglutės prisiminimais (Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, „Snieguolės“, 2006). Pasikliaujama minimalistine kalba (R. Leonavičiūtė), tapybine abstrakcija (Jolanta Tubutytė), žaismingai pokštaujama (Julija Vosyliūtė), kuriamos sudėtingesnės potekstės (Karina Matiukienė). Veltinio populiarumą tarp studentų patvirtina eksponuoti baigiamieji darbai. Išvydome Tekstilės katedros vizitine kortele tapusią Džinos Jasiūnienės avyčių bandą „Klonavimas“ (2002), trapios nuotaikos Jūratės Aleksandravičienės triptiką „Būsenos“ (2001), konceptualų Alekso Gailiešos ciklą „Vaivorykštė“ (2007) ir kitus.

Simboliška, kad paroda skirta Tekstilės katedros jubiliejui. Per septynis dešimtmečius katedros istorijoje buvo pakilimų ir nuopuolių, siekių įrodyti savo svarbą visuomenės gyvenime ir taikytis prie pakitusių sąlygų. Tačiau mokslo programų ir tekstilės kalbos atnaujinimas skirtingais laikotarpiais ėjo išvien su naujų technikų diegimu. Didžiausia naujovė, atsiradusi nepriklausomybės laikais – meniniams poreikiams panaudotas vėlimas. Šios technikos galimybės toli gražu neišsemtos. Tai paliudijo ekologijos ir meno santykio tematikai skirtas šiemetinis ketvirtasis veltinio simpoziumas, įvykęs Alantos dvare Naujasodyje (Molėtų r.). Tarptautinė simpoziumo dalyvių komanda siekė būti ekologiški visais požiūriais – vėlė rankomis iš natūralios lietuviškos vilnos, ją dažė tik augaliniais dažais. Kai kuriuos simpoziumo darbus išvydome šioje parodoje. Akivaizdu, kad veltinis suteikia dinamikos lietuviškos tekstilės procesams, skatina naujų raiškos priemonių plėtrą, sudomino tekstile kitų sričių menininkus.

Vėlimas – demokratiška ir nesunkiai išmokstama tekstilės technika. Velti gali ne tik profesionalai, bet ir mėgėjai. Tuo galima paaiškinti išaugusį veltinio populiarumą Lietuvoje. Tačiau iki šiol trūko metodinės literatūros lietuvių kalba, kompetentingai aiškinančios šios technikos specifiką ir atlikimą. Ne kiekvienai veltiniu besidominčiai Lietuvos moteriai, ypač gyvenančiai provincijoje, prieinami rankdarbių būreliai. Todėl ką tik pasirodžiusi Vilniaus dailės akademijos docentės E.G. Bogdanienės knyga „Meninis veltinys. Tradicija ir dabartis“ suras deramą vietą mokytojos, namų šeimininkės, studentės, moksleivės ir šiaip besidominčio veltiniu asmens lentynoje. Technologijos subtilybių aprašymas ir vienoje vietoje sutelktos istorinės žinios padės šią techniką geriau perprasti ir menotyrininkams.

E.G. Bogdanienė – mūsų meninio veltinio pradininkė, užkrėtusi kūrybiškąja veltinio bacila ne tik savo studentus, bet ir daugybę žmonių Lietuvoje. Apie tai liudija jos suburtas, jau ketvirtus metus veikiantis „Vilniaus vilnelės“ klubas. Viskas, ką autorė pateikia knygoje, jos pačios praeita, patirta, pačiupinėta.

Kokybiškas, patraukliai sumaketuotas, gausiai iliustruotas leidinys pavadintas mokomąja knyga. Tačiau jo struktūra orientuota į platesnę veltinio, kaip meninės kūrybos objekto, sampratą. Pradėjusi nuo tekstilės technologijos aiškinimo (vilnos ir šilko pluoštai, jų paruošimas, dažymas), autorė pateikia išsamią pasaulio veltinio istoriją nuo priešistorinių laikų iki šių dienų. Meninis veltinys Vakaruose atgimė 7-ajame dešimtmetyje, jį savo kūryboje pasitelkė tokie šiuolaikinės dailės korifėjai kaip vokiečių menininkas Josephas Beuysas.

Vis dėlto daugiausia dėmesio skiriama lietuviškai problematikai. Juk vilnos vėlėjų cechai Lietuvoje egzistavo nuo XV a., o milo vėlimas visais laikais buvo svarbi vietinei ir užsienio rinkai skirta tekstilės rūšis. E.G. Bogdanienė knygoje seka buitinio veltinio plėtrą mūsų krašte nuo pramoninio dirbinio iki jo išaugimo į meninę tekstilės sritį. Todėl išsamiai aptariamas lūžio taškas – nuo 1998 m. Lietuvoje rengiami tarptautiniai veltinio simpoziumai, išpopuliarinę šią techniką kaip specifinį meninės raiškos būdą. Autorė išsamiai pristatė veltinį plėtojančių menininkų kūrybinius portretus – aprašė jų kūrybą, išnagrinėjo knygoje reprodukuojamus darbus, projektus, užrašė dailininkų mintis, susiejo jų veltinius su vyraujančiomis dailės tendencijomis.

Knyga užbaigiama metodine „Vėlimo abėcėle“, aiškinančia, kaip pačiam nusivelti plokščią, daugiasluoksnį, ažūrinį ir kitokį veltinį. Peržiūrėjus šį nuosekliai parašytą skyrių, kyla noras pačiam ką nors pasigaminti – gėlę, karolius, skrybėlaitę, Kalėdų angeliuką ar kurį kitą iš čia pateiktų objektų. O tai turbūt didžiausias autorės įdėto darbo įvertinimas.

Paroda veikia iki spalio 9 d.

Vilniaus dailės akademijos ekspozicinės salės „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius) dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 12–15 val.

E.G. Bogdanienės knygą „Meninis veltinys. Tradicija ir dabartis“ galima įsigyti Vilniaus dailės akademijos knygyne



© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.