1958 m., jau būdamas garsus kino kritikas, „Cahiers du Cinema“ bendradarbis, už asmeninius pinigus jis sukūrė autobiografinį filmą „Gražuolis Seržas“. Filmas sulaukė ir finansinės sėkmės, o Chabrolis nufilmavo „Kuzenus“, kurie 1959 m. gavo Berlyno kino festivalio Didįjį prizą. Iš jo pelno Chabrolis finansavo savo kolegų iš „Cahiers du Cinema“ - Erico Rohmero ir Jacques'o Rivette'o filmus „Po liūto ženklu“ ir „Paryžius priklauso mums“. Finansinė pastarųjų sėkmė leido atsirasti dar dviejų „Cahiers du Cinema“ kritikų François Truffaut ir Jeano-Luco Godard'o filmams „400 smūgių“ ir „Iki paskutinio atodūsio“. Kai šie filmai triumfavo Kanuose ir Berlyne, prabilta apie Naujosios bangos fenomeną.
Naujoji banga neatpažįstamai pakeitė kiną. Naujas režisūros stilius rėmėsi tuo, kad filmai kuriami pigiai ir greitai, be žvaigždžių, dažnai filmuojami „iš rankos“, natūraliuose interjeruose ir eksterjeruose. Tokie filmai atrodė autentiški ir nestilizuoti. Taip Chabrolis pradėjo modernųjį, asmenišką kiną, kuris vis dar vadinamas autoriniu.
Netrukus visame pasaulyje prasidėjo naujųjų bangų era. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai prancūzų Naujoji banga jau buvo pasibaigusi, Chabrolis pradėjo nuosekliai kurti vadinamųjų pramoginių žanrų filmus. Jis mėgo detektyvus. Dažniausiai Chabrolio filmų veiksmas perkelia į Prancūzijos provinciją ir rodo buržuazinių šeimų veidmainystę, melą bei stropiai saugomas šeimos paslaptis, vadinamuosius skeletus spintose. Chabrolio neapykanta prancūzų buržua ribotumui, pasitenkinimui savimi, snobizmui atrodė neišsemiama. Jis puolė tai, apie ką gėrėdamiesi savimi dažniausiai kalba demagogai politikai. Chabrolis rodė, kad posakiais apie vieningą tautą, šeimos vertybes, patriotizmą dažnai pridengiamas cinizmas, o kartais net nusikaltimai. Chabrolis kalbėjo ir rodė savo tautiečius visiškai jų neidealizuodamas. Jo sarkazmas buvo neprilygstamas. Tautiečiai dažnai atsikirsdavo, kad detektyvas yra pramoga, bet pasižiūrėkite kad ir ankstyvuosius jo filmus - „Kruvinas vestuves“, „Mėsininką“ ir „Te žvėris žūsta“ - ir suprasite, koks baisus yra tas vidutinis Chabrolio filmų savim patenkintas buržua ir bonvivanas, besislepiantis už padorumo fasado. Chabrolis ieškojo savo tautos konformizmo ištakų ir istorinėse kriminalinėse dramose, pavyzdžiui, „Violeta Nozjė“ ar „Moterų byla“. Dažnai jo filmų herojai buvo politikai arba žmonės, kurių rankose yra reali valdžia. Laisva režisieriaus dvasia negalėjo taikstytis su iš aukštų tribūnų sklindančiu melu. Tada jo humoras būdavo kupinas nuodų. Beje, siūlyčiau iš jo pasimokyti ir lietuvių režisieriams. Nužudytoms filmų aukoms jis dažnai duodavo kino kritikų pavardes. Elegantiška, taiklu ir nereikia plūstis internete.
Chabrolis sukūrė per 60 filmų, kuriuose vaidino jo mylimos aktorės - Stephane Audran, Marie Trintignant, Isabelle Huppert, Nathalie Baye. Pastarosios dukra Laura Smet vaidina pagrindinį vaidmenį Chabrolio 2003 m. filme „Pamergė“ (TV3, 18 d., 01.05). Filmas sukurtas pagal Ruth Rendell romaną. (Režisierius smarkiai prisidėjo prie rašytojos populiarumo, nes po „Ceremonijos“ daug kas puolė ieškoti jos knygų). „Pamergės“ herojus Filipas (Benoit Magimel) sutinka mįslingą merginą Sentą, ją įsimyli. Pamažu jo gyvenime ima nykti riba tarp realybės ir aistros... Nors siužetas ir banalus - akla meilė, personažo žengimas į pragarą rodomas meistriškai ir įtikinamai.
Ne tik George'o Clooney gerbėjus turėtų sudominti Tony Gilroy'aus 2007 m. filmas „Maiklo Kleitono sukurta tiesa“ (LTV, šįvakar, 17 d. 23 val., LTV2, 18 d. 00.20). Filmo herojus - patyręs advokatas. Jis laikomas vienu geriausių Niujorko teisininkų. Bet filmas ne apie sėkmę. Ji baigėsi tada, kai advokatas turi užglaistyti beprotišką savo kolegos poelgį. Puikiai funkcionuojančios teisėtvarkos mašinos sraigtelis Kleitonas staiga atsiduria priešiškame pasaulyje ir supranta, jog kartais reikia bepročio, kad visi pamatytų trapią ribą tarp gėrio ir blogio. Šis filmas - garsaus scenaristo režisūrinis debiutas.
„Maiklo Kleitono sukurta tiesa“ skatina susimąstyti, kas mes esame ir kuo iš tikrųjų norime būti. Su šiuo klausimu susiduria ir unikalaus Juliano Schnabelio filmo „Skafandras ir drugelis“ (LTV, 18 d. 21 val.) herojus - prancūzų žurnalo „Elle“ redaktorius Jeanas-Dominique'as Bauby. Būdamas 43-ejų, jis patyrė insultą ir visišką paralyžių. Su pasauliu Bauby bendravo kaire akimi. Prieš mirdamas jis spėjo aprašyti tai, ką patyrė įkalintas nejudriame kūne. Unikalus visais požiūriais ir pirmiausia Mathieu Amalrico vaidyba filmas. Užteks krepšinio. Užteks patriotiško grožėjimosi. Tikrasis didvyriškumas - būti savimi ir gyventi prasmingai.
Jūsų -
Jonas Ūbis